Vienatvė: kaip mes ją ištveriame, perduodame kitiems ir kaip ji veikia mūsų pasaulėžiūrą

Pati vienišiausia vieta Žemėje

Kartais norisi pabūti vieniems, tarkime, atsidurti negyvenamoje saloje, o  ar žinote, kokia vieta Žemėje pati vienišiausia? Tikinama, kad tai Nemo taškas – vieta Žemės rutulyje labiausiai nutolusi nuo bet kokios sausumos. Ji yra pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje tarp Maherio salos Antarktidos krantuose, Motu Nui salelės netoli Velykų salyno bei šiaurėje įsikūrusios Diusi salos, priklausančios Pitkerno salų grupei.

1992 metais aptiktas Nemo taškas taip buvo pavadintas garsiojo Jules Verne romano „20 tūkstančių mylių po vandeniu“ personažo garbei. Kadangi Nemo taškas nuo kiekvieno išvardinto sausumos plotelio yra maždaug 2300 km atstumu, neveltui jis vadinamas vienišiausia vieta Žemėje. Beje, nėra aišku, ar ten kada yra „įžengęs“ koks žmogus.

Vienišumo jausmas ir socialinė izoliacija

Socialinė izoliacija kur kas pavojingesnė nei tiesiog vienatvė. Taip pat pastebima, kad tam, jog išsaugotume sveikatą, socialiniai ryšiai tiesiog būtini. 

Žmonės dažniausiai būna itin socialios būtybės, kurios remiasi viena į kitą laimės ir nelaimės atveju. Štai Londone atliktas tyrimas atskleidžia įdomią skirtybę tarp vienatvės jausmo ir socialinės izoliacijos. Tik tada, kai į vienatvę pradedate žiūrėti per socialinę terpę, galite pamatyti, kokie subjektyvūs tie jausmai būna iš tikrųjų. Yra žmonių, kurie gali gyventi vienas nuo kito labai toli, mažai kontaktuoti su savo šeima ir visiškai dėl to nesijausti vienišais. Kai tuo tarpu kiti aktyviai leidžia laiką, jų namuose pilna žmonių, nuolatos susitinka su šeima ir draugais, tačiau vis tiek jų neapleidžia vienatvės jausmas.

Taip pat skaitykite: Vadovautis širdimi ar protu? Tai lemia mūsų smegenys

Viskas tampa kur kas sunkiau, kai vertinama pagyvenusių žmonių vienatvė. Tyrėjai nusprendė išsiaiškinti, kas pavojingiau – būti izoliuotiems ar vienišiems, ir ištyrė 6500 vyrų bei moterų, vyresnių nei 52 metai, duomenis. Buvo aptarta ir jų mirties rizika 12 metų laikotarpyje. Išvadą greičiausiai numanote – socialinė izoliacija kur kas pavojingesnė nei tiesiog vienatvė. Taip pat pastebima, kad tam, jog išsaugotume sveikatą, socialiniai ryšiai tiesiog būtini. 

Nostalgija

Kam mes jaučiame nostalgiją? Dažniausiai praėjusiems dalykams, kurie mūsų gyvenime užėmė svarbią vietą. Pavyzdžiui, kai esame toli nuo savo namų. O tokia jausena kai kuriems gali turėti ir neigiamas pasekmes. Statistiniai duomenys teigia, kad 70 proc. žmonių palikusių savo šalį ir persikrausčiusių į kitą gyvenamąją vietą, dažniausiai išgyvena liūdesį ir nostalgiją, o kai kurie netgi patiria stiprią depresiją, panikos atakas, nemigą, naktinius košmarus ir vėliau save izoliuoja nuo aplinkos.

Socialinio surogato hipotezė

Į vienatvę kitaip pažvelgė Buffalo ir Majamio universitetų mokslininkai bei pradėjo nagrinėti tai, ką jie patys pavadino socialinio surogato hipoteze.

Teorija teigia, kad televizija (o mes galėtume pridurti, kad apskritai visa žiniasklaida) yra tarsi surogatas žmonėms, kurie trokšta formuoti reikšmingus socialinius santykius. Ekspertai stebėjo, kaip žmonės žvelgė į savo mylimas laidas, dėl kokių priežasčių jas žiūrėjo, kaip apibūdindavo juose dalyvaujančius herojus ir kaip dabartiniai santykiai veikia žmogaus norą žiūrėti tam tikrą šou (filmą, serialą ir t. t.).

Paaiškėjo, kad tie, kurie buvo vieniši ar turintys bėdų su saviverte, kuriantys nedarnius santykius su artimu žmogumi, trokšdavo socialinio pakaitalo. Tai reiškia, kad tarp mūsų ir televizijos herojų tarsi klostosi santykiai, kadangi mes į juos daug investuojame, ir mūsų smegenys juos pradeda suvokti lyg artimus draugus: rūpinamės, nervinamės, laukiame su nekantrumu, kas nutiks vėliau, o situacijos atrodo lyg skirtos mums ar būtų apie mus. Ir kuo stipresnis vienatvės jausmas, tuo stipresnis šis ryšys. Beje, dauguma ir pasitenkina tokiais vienakrypčiais santykiais.

Vienatvė mus priverčia negyvus daiktus matyti kitaip

Dartmoutho koledžo tyrėjai tikina, kad ilgi vienatvės periodai keičia tai, kaip mes matome negyvus daiktus. Kai trokštame socializacijos ir žmogiško bendravimo, kitokie santykiai užsimezga tarkime, su lėlėmis, virtualiais paveiksliukais, ypač tais, kuriuose pavaizduoti žmogiški veidai.

Tiriamiems žmonėms buvo rodomi paveikslėliai, kurie išsiskyrė savo žmogiškaisiais ir animuotais bruožais, o vieniši žmonės visus juos vertino kaip žmogiškus. Tyrimas atskleidžia, kad mes matome skirtingai tuos pačius veidus, atsižvelgdami į savo nuotaiką bei savijautą.

Elektrošokas geriau nei 15 minučių vienatvės?

Įsivaizduokite, kad turite galimybę nieko neveikti, niekur neiti ir su niekuo nesikalbėti. Jūsų užduotis yra sėdėti kambaryje ir tiesio galvoti tiek, kiek jums norisi. Psichologai iš Harvardo ir Virdžinijos universitetų atliko 11 tyrimų ir analizavo žmones nuo 18 iki 77 metų.

Taip pat skaitykite: Nuovargį šalinančios ir raminančios vaistažolių vonios: 6 receptai

Jie turėjo sėdėti kambaryje visiškai vieni nuo 6 iki 15 minučių. Kokie eksperimento rezultatai? Žmonėms buvo sunku galvoti, jie negalėjo susikaupti, liūdėjo ir jautėsi nekaip. Būdami namuose, vienatvės laiką žmonės apsupdavo muzika, mobiliaisiais telefonais ar bet kuo, kad tik nereikėtų galvoti.

Apogėjų eksperimentas pasiekė tada, kai vienintelis daiktas, kurį gavo žmonės, buvo mygtukas, kurį paspaudę jie patirdavo elektrošoką. Įdomu tai, kad dauguma eksperimento dalyvių tikino, jog geriau mokėtų pinigus, o ne gautų elektros šoką, visgi 67 proc. vyrų ir 25 proc. moterų buvo taip sunku išbūti vienatvėje, kad jie rinkosi save „pakankinti“.

Vienatvė užkrečiama

Čikagos universiteto mokslininkai tikina, kad vienatvė it kokia bakterija, kuria dalinamės vieni su kitais. Tarkime, jūs jaučiatės tragiškai, viskas erzina ir nervina. O staiga atėjęs draugas, draugė ar bet koks žmogus padaro tai, kas jus priverčia jaustis nekomfortiškai. Gal jeigu nuotaika būtų buvusi geresnė,  jūs net nebūtumėte sureagavę, tačiau dabar nemalonius išgyvenimus sukate it užstrigusią plokštelę. Tai gali baigtis ir tuo, kad jūs nustosite bendrauti su tuo žmogumi, kuris sukėlė tokias neigiamas emocijas. Tokį scenarijų jūs vėliau galite perduoti ir kitiems žmonėms, todėl nenuostabu, kad vienatvės jausmas, kaip tikina mokslininkai, perduodamas kaip bakterija.

Net jeigu manote, kad tai skamba neįtikinamai ir keistai, visgi vieniši žmonės kartais savo elgesiu patys sau kenkia ir tik dreifuoja socialiniame gyvenime. Tyrime dalyvavo 5000 žmonių, kurio rezultatai patvirtino, kad chroniškai vieniši žmonės savo būsenas perduoda kitiems.

Taip pat skaitykite: Pomidorų galia: kaip jie veikia sveikatą ir grožį

Komfortiškas maistas kovoja su vienatve

Kokį maistą jūs mėgstate užsisakyti gimtadienio proga? Ar tada, kai jaučiatės prastai? O gal kažkoks patiekalas jums asocijuojasi su gerais prisiminimais? Trumpai tariant, komfortiškas maistas ir netgi mintys apie jį turi realią įtaką mūsų vienatvės jausmui.

Buffalo universiteto mokslininkai atliko tyrimą ir paprašė dalyvių, kad jie aprašytų kokį nors konfliktą su artimu žmogumi. Vėliau reikėjo apibūdinti savo komfortišką maistą ar papasakoti apie tai, ką norėtų išbandyti naujo. Taip pat tiriamieji turėjo įvertinti savo vienatvės jausmą. Rezultatai atskleidė, kad tie, kurie aprašė savo komfortišką maistą, jautėsi kur kas mažiau vieniši.

Kitas tyrimas buvo toks – studentai valgė vištienos sriubą, o paskui turėjo sudėlioti žodžius iš jiems duotų raidžių. Tie, kuriems vištienos sriuba buvo komfortiškas maistas, sudėliojo žodžius, susijusius su santykiais, o štai kiti dalyviai, kuriems vištienos sriuba buvo tiesiog maistas, žodžius dėliojo visiškai nesusijusius su santykių kategorijomis.

Vienišų žmonių smegenys dirba kitaip 

Įrodyta, kad vienišų žmonių smegenys visiškai skiriasi nuo tų, kurie neišgyvena chroniškos vienatvės. Tyrimas, atliktas Čikagos universitete, buvo orientuotas į žmones, kurių atsakymai į klausimus anketoje identifikavo juos kaip izoliuotus ir vienišus.

Kada tokiems žmonėms rodė fotografijas kitų, besilinksminančių žmonių, tam tikroje jų smegenų dalyje, kuri reaguodavo į apdovanojimus ir pasitenkinimą, buvo matomas mažiausias aktyvumas. Mokslininkai nebuvo tikri, ar tas aktyvumo nebuvimas susijęs su vienatvės priežastimi, ar būtent ilga socialinė izoliacija sukėlė tokią smegenų reakciją.

Buvo ištirta ir tai, kaip vienatvė veikia mūsų pojūčius, susijusius su žema temperatūra. Toronto universiteto tyrime buvo atskleista, kad dalyviams, paprašius įsivaizduoti situaciją, kurioje jie izoliuoti nuo sociumo, o po to aprašyti ją, dažniausiai buvo kalbama apie žemą temperatūrą kambaryje. Jeigu žmogus situaciją aprašydavo įsivaizduodamas save grupėje, tai jam būdavo kur kas šilčiau.

Tyrėjai analizavo ir žmonių žaidimą kamuoliu – tie, kuriuos išmesdavo iš žaidimo, jautė didelę trauką karštiems gėrimams po žaidimo. Tai tarsi atskleidžia, kad šilumos norisi dėl patiriamo šalčio, kurį sukelia socialinė izoliacija.