Vienišių gyvenimo pliusai ir minusai

Tiesą sakant, kalbant apie viengungystę, galima lengviau atsikvėpti vien dėl to, kad ši tema jau nebe tabu ir, ko gero, reta šiuolaikinė moteris, pavadinta vieniše, įsižeis ar pasijus nevisavertė. Netekėjusi moteris dabar jau ne taip dažnai tapatinama su kompleksuota, marazmatiška senmerge, kuri turi katę ir ant palangės augina pelargoniją. Tradicinių senmergių luomą jau beveik baigia išstumti kita vienišių kategorija – prancūziško tipo moterys. Kas jos tokios? Tai – laisvos ir nepriklausomos asmenybės, gyvena kaip nori ir bendrauja su kuo nori. Skirtingai nei senmergės, nesėdi užsidariusios namie. Joms atviras visas pasaulis, karjeros keliai ir vyrų širdys. Ar jos – moterys, kurioms verta pavydėti? Na... čia jau požiūrio reikalas. 

Ar būtina, kad prieš mirtį paduotų vandens?

Dabar gyventi vienam, galima sakyti, net madinga. Ypač jei gerai uždirbi ir sėkmingai kopi karjeros laiptais. Moderniuose pasaulio didmiesčiuose netgi randasi atskiras socialinis viengungių sluoksnis. Jie perspektyvūs, pasiturintys, išsilavinę... Skirtingai nei šeimos rūpesčiuose besimurkdančios poros, jaučiasi pajėgūs valdyti pasaulį. Jei pavaikštinėtumėte, tarkim, po Niujorką ar Londono verslo rajonus, akis užkliūtų už reklamų, akivaizdžiai peršančių šiuolaikinės vienišės gyvenimo būdą. Ši moteris „apsiginklavusi“ nešiojamuoju kompiuteriu, brangiu išmaniuoju telefonu, šalia galingas automobilis. Jokių vaikų, jokių sauskelnių ir puodų. Geriausiu atveju šuo. Reklamos tarsi sako, kad tokiai moteriai priklauso ateitis.

Karjera, be abejo, lieka karjera. Visgi yra ir kita gyvenimo pusė – jausmai, saugumo troškimas ir galimybė jaustis mylimai bei laukiamai. Kažkodėl niekur neakcentuojama, kaip madingosios vienišės jaučiasi pravėrusios tuščių, nuo tylos skambančių namų duris. Kita vertus... Gal apie tai nėra būtinybės diskutuoti... Mūsų šalyje šis gyvenimo modelis dar gana sunkiai įsivaizduojamas. Ypač mažesniuose miestuose ir miesteliuose. Moterys, nesukūrusios šeimos, patyliukais su gailesčio gaidele balse vadinamos tomis, kurioms gyvenime nepasisekė, Supraskite, neturi nei šeimos, nei vaikų, tai kas gi joms belieka – žinoma, tik pasinerti į darbą ir meluoti, kad viskas gerai. O kur dar tėvai, su kartėlio gaidele dūsaujantys, kad, taip ir numirs nesulaukę vaikaičių, arba patenkinti sutuoktiniai giminaičiai, nepraleidžiantys progos įgelti: „Na, tai kada pakviesi į vestuves?“

Kad jau prakalbome šia tema, nepamirškime ir legendinės viengungės Bridžitos Džouns, kuri baiminosi, kad vieną dieną ją mirusią sugrauš Elzaso aviganis ir niekas nė nepastebės. Arba legenda tapęs posakis: „Liksi vienas kaip pirštas ir prieš mirtį nebus nė kas vandens paduoda.“ Skamba nekaip. Nors... sako, iš tikrųjų prieš mirtį visai nesinori gerti...

Apibendrinant galima pasakyti, kad viengungystės ir šeimos supratimas labai individualus. Viena moteris tuščiuose ir tyloje rymančiuose namuose jaučiasi puikiai, kita kraustosi iš proto. Viena tarsi sukurta šeimai ir vaikams, kitas joje dūsta – jam trūksta asmeninės laisvės ir erdvės. Dargi šeima šeimai nelygu. Gerai, jei viskas gerai. Bet pažvelkime į statistiką, kiek moterų savo namuose patiria smurtą, prievartą, kenčia netašytų girtuoklių sutuoktinių užgauliojimus. Taigi ištekėti tik tam, kad ištekėtum, tikrai ne pati geriausia išeitis. Kitaip tariant, geriau jokio vyro nei paskutinis pašlemėkas.

Vietoj išvadų

Pasak psichologų, dabar viengungystė jau nėra padėtis, kurią reikia žūtbūt ištaisyti. Suprantama, moterys vis dar nori sutikti gyvenimo draugą, bet ne taip desperatiškai kaip anksčiau. Vis daugiau jų mano, kad vienatvė geriau nei nevykę santykiai. Taigi tekėti vos sulaukus pilnametystės pamažu tampa nepopuliaru. Ir ačiū Dievui! Kodėl taip sakome? Nagi todėl, kad brandesnės moterys aiškiai suvokia, ko nori iš gyvenimo, ir turi pakankamai patirties, kad pasirinktų optimaliausią variantą.

Vienatvės pliusai

♦ Galite gyventi ir elgtis taip, kaip tinkama. Prie nieko nereikia taikytis, niekam dėl nieko teisintis. Žodžiu, esate vienvaldė savo gyvenimo šeimininkė.

♦ Su niekuo nereikia dalytis bendru biudžetu. Išlaidas galite planuoti, kaip tik širdis geidžia. Pavyzdžiui, nusipirkti prašmatnius batus ir paskui visą mėnesį valgyti vien makaronus. Gyvenant šeimoje toks poelgis neįsivaizduojamas. Juk vaikams nepaaiškinsite, kad mamytė pirko batus, dėl to dabar teks pagyventi be sauskelnių ir sūrelių.

♦ Esate laisvas paukštis. Dalyvaujate vakarėliuose, kur ir kada norite keliaujate, pramogaujate. Be sąžinės graužaties galite flirtuoti su bet kuriuo vyru. Visiška veikimo laisvė!

♦ Neslegia buities rūpesčiai. Nereikia sukti galvos, ką gaminsite vakarienei, akių nebado nesibaigiančios skalbinių krūvos. Turite ūpo – tvarkotės, neturite – iki išnaktų drybsote lovoje su knyga rankose, o ankstų rytą niekas nekrapšto iš lovos zirzėdamas: „Mama, iškepk blynukų!“

♦ Turite apsčiai laiko siekti karjeros. Kuo ramiausiai liekate dirbti viršvalandžių, nesikratydama iš streso, kad iš būrelių reikia surinkti vaikus ir pan.

♦ Po sunkios darbo dienos praverdama namų duris galite būti tikra, kad puikiai pailsėsite ir atsipalaiduosite. Gyvendama šeimoje, niekada negalite žinoti, kad kas nors nesugadins nervų, kitaip tariant, jūsų nuotaika priklauso ne tik nuo jūsų, bet ir nuo šeimynykščių.

Vienatvės minusai

♦ Kad ir kaip būtų, daugelis vienišių bėgant laikui vis dėlto įsilieja į patenkintų sutuoktinių gretas. Nusprendusi gyventi viena, rizikuojate prarasti draugus ar jų kompanijoje tapti balta varna. Jei norite gyventi vieniša, bet laiminga, privalote turėti platų draugų ir pažįstamų ratą, kad būtų su kuo leisti laiką.

♦ Tam tikra prasme esate nesaugi. Visi finansiniai ir buities rūpesčiai gula vien ant jūsų pečių. Jei neteksite darbo ar pakliūsite į kitokią bėdą, privalėsite pasikliauti tik savo galva.

♦ Daugelis vienišų moterų susiduria su neigiama visuomenės nuomone. Turite būti stipri asmenybė, kad nepalūžtumėte girdėdama artimųjų dūsavimus, esą kaip jums, vargšelei, nepasisekė – Dievas nedavė nei vyro, nei vaikų.

♦ Kad ir kokia užkietėjusi vienišė būtumėte, vis tiek neišvengsite kankinamo biologinio laikrodžio tiksėjimo. Taip jau gamtos sutvarkyta, kad daugelis moterų anksčiau ar vėliau pajunta nenumaldomą motinystės šauksmą. „Prasimanyti“ ir juo labiau apsispręsti auginti vaiką be vyro – velniškai sunkus uždavinys. Tam nepritars ne tik visuomenė, bet ir jūsų pačios jausmai. Patikėkite, atsakyti mažyliui į klausimą „kodėl kiti vaikai turi tėčius, o aš ne?“ – išties skausmingas dalykas.

♦ Dar viena skaudi tema – šventės. Tarkim, per Kalėdas... Visi šeimas turintys žmonės, kupini šventinio jaudulio, puošia namus ir ruošia šventinius stalus. Vienišiams belieka su kartėliu teisintis, kad jiems tokios banalybės visai nerūpi, ir tikėtis, jog kokie mielaširdingi giminaičiai vis dėlto susipras pakviesti drauge pasidalyti šventiniu pyragu.   

Pamąstymui

♦ Koks statusas prasmingesnis ir vertingesnis: būti šeimos moterimi ar užkietėjusia vieniše? Į šį klausimą jums neatsakys net pats galvočiausias psichologijos profesorius. Tai labai subjektyvu ir asmeniška. Trumpai tariant, nesukite sau galvos dėl to, ar jūs ištekėjusi ar vieniša. Verčiau paklauskite savęs, ar pasirinkusi tokį gyvenimo būdą iš tiesų esate laiminga... Arba jei nesate laiminga, pamąstykite, kas būtent trukdo tokia tapti?

♦ Dar vienas dalykas: nėra jokių garantijų, kad šeimos žmogus rytoj netaps vienišas, o amžinas vienišius nesukurs šeimos. Visi skirstymai į šeimos ir nešeimos žmones yra nieko verti. Juk laimė slypi ne šeimoje, ne jos nebuvime, o jumyse pačiose.

♦ Gyvenimas be kompleksų ir neurozių, ramūs nervai ir dvasios komfortas – štai kas yra tikroji laimė. Jums gera grįžti į tuščius, bet tvarkingus ir išpuoselėtus namus ir mėgautis juose tvyrančia tyla? Kodėl gi ne? Tikrąjį džiaugsmą patiriate tik tada, kai aplink zuja vyras, vaikai, kai yra su kuo paplepėti prie vakarienės stalo? Kodėl gi ne? 

♦ Pati savaime šeima nėra vertybė. Ji reikalinga tam, kad geriau atskleistų jūsų asmenybę ir suteiktų gyvenimui prasmę. Taigi nekurkite šeimos vien dėl to, kad spaudžia tėvai ar dėl to, kad visi taip daro. Tokio žingsnio neturi teisės reikalauti niekas kitas, tik jūsų vidinis „aš“.