„Skrisdamas karšto oro balionu atsiduodi gamtos stichijai: niekada nežinai, kada ir kur nusileisi. Man tai taip žavu, kaskart gražus nuotykis“, – prisipažįsta jau dvidešimt metų skraidantis vienas garsiausių šalies oreivių – kompanijos „Hot Air Lines“ vadovas, pilotas-instruktorius Vytautas SAMARINAS (42).
„Mes tikrai niekada nežinome, kur nusileisime! Tik žmonės, kuriuos skraidinu, tuo netiki. Vieni mano, kad juokauju, kiti – kad esu arogantiškas. Retas supranta, kad tiesiog sakau tiesą“, – juokiasi Vytautas.
Kai darbo vieta – ore, matyt, prabudus pirmiausia žvilgsnis krypsta per langą, į dangų?
Tai – pilotų liga. Net ne sezono metu, net kai nedirbame, žiemą ar vasarą atitraukiame užuolaidas ir patikriname, oras skrendamas ar ne. Vasarą jau įsivaizduoju, kokį orą už tų užuolaidų pamatysiu, nes skrydžius planuojame iš anksto, prieš dvi tris dienas. Tad ryte tik pažiūri, ar viskas pagal planą. Oras yra vienintelis dalykas, kurio negalime užsakyti.
Kaip tampama oreiviu?
Augau Šiauliuose, netoli aerodromo. Ten lėktuvai, tiesa, kariniai, skraidydavo rytą vakarą. Baigęs mokyklą svajojau tapti lėktuvų pilotu, bet nuvažiavau į VGTU atvirų durų dienas ir mane atkalbėjo! Mokiausi labai gerai, tačiau buvau įtikintas, kad mano sveikata šiai profesijai – per silpna. Taip, vaikystėje labai sirgau. Kai kiti vaikai duodavosi lauke, aš sėdėdavau namuose, nes buvau alergiškas milijonui dalykų. Vaistų nebuvo, mama ilgai vargo, bet tas problemas išaugau.
Atkalbėtas nuo aviacijos studijų įstojau į Kauno technologijos universitetą. Ten baigiau branduolinę energetiką. Nesigailiu, kad taip susiklostė likimas.
Kai pirmą kartą pamačiau karšto oro balioną, buvau studentas. Pagalvojau, kad galbūt tai – galimybė skristi paprastesne, tokios stiprios sveikatos nereikalaujančia priemone. Paskui išsiaiškinau, kad čia taip pat reikia būti ne mažiau tvirtam, nei norint pilotuoti lėktuvą.
Tuomet Lietuvoje ir balionų, ir oreivių buvo nedaug. Mane užbūrė jau pirmasis skrydis, o po poros metų sunkiai įsivaizdavau, kad galėčiau daryti ką nors kito. Oreivystė ir joje esantys laisvi žmonės susuko galvą.
Tačiau tai buvo man neįkandamai brangi aistra. Tėvas mirė, kai buvau dvylikos. Augau su mama, pinigų, galimybių neturėjau, o skrydžio kaina 1997 metais prilygo mano dviejų mėnesių kasdienio gyvenimo biudžetui... Supratau, kad vienintelė išeitis – paklausyti to piloto, kuris pasidžiaugė, kad turi geriausią pasaulyje hobį: jis skraido, o tie bepročiai už tai jam dar ir pinigus moka.
Nutariau ir aš savo aistrą paversti darbu. Juolab kad tada, kai baigiau studijas, buvo nuspręsta uždaryti Ignalinos atominę elektrinę – mano branduolinės elektrinės operatoriaus karjera tapo neįmanoma. Išvažiavau į Vokietiją, ten trejus metus didžiausioje Europoje oreivystės kompanijoje dirbau vairuotoju.