Vienoje scenoje su Placido Domingo koncertavusi smuikininkė Veronika Žukaitė: „Pirmi metai muzikos mokykloje buvo tikra kankynė“

„Norėjau mesti, bet tėvai (Veronikos tėtis – dailininkas Vaidotas Žukas, – red. past.) neleido. Po septynerių metų, kai jau leido mesti, nebenorėjau aš“, – juokdamasi apie sunkius pirmuosius metus muzikos mokykloje pasakojo V.Žukaitė. Tačiau dabar, kai sunkios pamokos ir įtemptos studijos jau praeityje, Veronika ant stalo deda gardžią duoną, kurią jai uždirbo smuikininkės talentas ir atkaklus darbas.

Dar prieš atvykdama į Lietuvą V.Žukaitė koncertavo kartu su Beniliukso šalių orkestru, kur vienoje scenoje pasirodė su vienu garsiausių pasaulio operos solistų Placido Domingo (koncertas vyko dar prieš garsųjį ispanų tenorą ištikusią nelaimę, – red. past.).

Ar tavo šeimoje dar yra muzikantų, ar tu vienintelė?

Su muzika mūsų šeimoje susijęs tik prosenelis, kuris, būdamas kokių 80 metų, pradėjo gaminti smuikus ir jais groti. Tai buvo labai keista, mat mūsų giminė su muzika neturi nieko bendro.

Tad kaip tu pradėjai eiti muzikės keliu?

Kai buvau penkerių, mama nusivedė mane į koncertą ir liepė išsirinkti instrumentą, kuriuo norėčiau groti. Pasakiau, kad tai bus smuikas... Pirmi septyneri metai buvo labai sunkūs, nenorėjau groti, tačiau tėvai neleido mesti.

Kodėl pasirinkai smuiką? Ar vėliau nebuvo kilę minčių, kad reikėjo rinktis kažką kitą?

Tuo momentu man pasirodė, kad jis – pats gražiausias instrumentas. (Šypsosi.) Parengiamąją klasę lankiau M.K.Čiurlionio menų mokykloje, tačiau po poros metų tėvai nusprendė nedaryti iš manęs profesionalės ir todėl mokiausi paprastoje mokykloje ir tuo pačiu metu lankiau B.Dvariono muzikos mokyklą.

Ar buvo akimirkų, kai norėjai mesti muzikos mokyklą?

Taip, norėjau mesti, bet tėvai neleido. Po septynerių metų, kai jau leido mesti, nebenorėjau aš. (Juokiasi.) Visgi, aš neatsimenu laisvų vakarų vaikystėje. Tėvai stengėsi, kad mes visi būtume užimti, kad kuo mažiau trintumėmės kiemuose. Mus, vaikus, tėvai buvo stipriai įkinkę į būrelius ir užklasines veiklas. 

O kiek jūsų, vaikų, yra?

Mes esame šeši. (Šypsosi.) Trys broliai ir mano dvi seserys.

Kokia didelė šeima. Ar nors vienas iš tavo brolių ar seserų pasuko muzikiniu keliu?

Ne. (Šypsosi.) Bet tėvai visus bandė sudominti muzika. Norėjo, kad mano sesė irgi grotų smuiku, bet ji vis atsukdavo kuoliukus, išderindavo smuiką ir teisindavosi tuo kad nebegali jo susiderinti, ir todėl nebegali groti (Juokiasi.) Vyriausias brolis bandė fortepijonu groti, bet jam nepatiko. Vieną iš mažylių brolių leido į violončelės pamokas... Bet niekas neužkibo. Tėvai spaudė, o aš buvau vaikas, kuris mažiausiai priešinosi. Paverkdavau ir eidavau toliau groti. (Šypsosi.) Nors pirmi metai buvo tikra kankynė.

Kaip suprantu, tik tėvų sprendimas lėmė, kad tapai smuikininke?

Tai aišku! Esu tuo įsitikinusi 100 procentų. Tokiame jauname amžiuje, ir tuo labiau muzikoje, tik tėvai nusprendžia, kuo vaikas turi būti užaugęs.

Ar esi jiems dėkingą už tokį sprendimą?

Taip, esu dėkinga, bet kartais pagalvoju, kad viskas būtų buvę kitaip, jei jie mane būtų palikę M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Būčiau nuo mažens profesionaliai ruošta, bet tada nebūtų buvę kitų mokyklų, kur buvo sustiprinta prancūzų kalba, jokių universitetų. Viena prarandi, kitą gauni. (Šypsosi.)

Kur studijavai baigusi mokyklą?

Baigusi mokyklą nežinojau, ką man daryti. Visgi, norėjau studijuoti kažką rimto, todėl įstojau į Vilniaus universiteto kultūros istorijos ir antropologijos studijas.

Pirmais metais mažiau grojau, todėl supratau, kad mano gyvenime muzikos tikrai reikia. Po pirmo kurso pradėjau visiems sakyti, kad stosiu į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, bet visi sakė man nusileisti ant žemės, nes akademija – ne mano nosiai. Bet labai norėjau groti ir kažkaip įstojau! (Juokiasi.) Bet studijų Vilniaus universitete nemečiau. Studijavau abiejuose universitetuose ir dar dieninėse studijose. Tad dabar esu baigusi du bakalaurus ir du magistrus. (Šypsosi.)

Kai kurie su vienomis studijomis nesusitvarko, o tu studijai net dviejuose universitetuose. Kaip tau pavyko?

Taip, buvo gana sunku, bet man pavyko, nes buvo tikrai įdomu. Teko daug ko atsisakyti, bet už tai įgijau daug dalykų. Būdavo labai sunkių momentų, kai, pavyzdžiui, per sesiją turėdavau net 16 egzaminų.

Smuiko magistrą baigei jau Briuselyje. Kodėl studijuoti atvažiavai būtent čia?

Kai studijavau muzikos akademijoje, išvažiavau mokytis pagal ERASMUS mainų programą. Pasirinkau dvi mokyklas – Liono ir Briuselio. Greitai gavau atsakymą, kad Briuselyje mane priėmė labai žinomas profesorius, garsiojo smuikininko Davido Oistracho sūnus, Igoris Oistrachas, tad atsakymo iš Liono net nelaukiau. Pusę metų ten mokiausi ir vėliau baigusi bakalaurą Lietuvoje supratau, kad antro magistro čia negaliu studijuoti. Mokytis Briuselyje man būtų buvę pigiau.

Baigusi studijas likai Belgijoje. Ar užsienyje muzikantams lengviau?

Dar studijuodama Briuselyje buvau įtraukta į daugybę projektų, keli orkestrai nuolat kvietė mane groti tam tikras programas. Turiu labai daug darbo ir kol kas nematau priežasties, kodėl turėčiau grįžti į Lietuvą. Belgijoje klasikinės muzikos paklausa ir rinka yra daug didesnė. Taip pat, čia turbūt lengviau įsitvirtinti įvairaus lygio muzikantams.

Groji ne tik keliuose orkestruose, bet ir mažesniuose kolektyvuose. Kuo skiriasi griežimas smuiku orkestre ir, pavyzdžiui, kvartete?

Šiek tiek skiriasi atsakomybė. Kai esi dalis didelio kolektyvo, esi mažiau matomas kaip atlikėjas, o kamerinėje muzikoje tavo partija yra daug svarbesnė. Bet vis tiek stengiesi groti kaip įmanoma geriau. Visgi, man labiau patinka groti kamerinę muziką nei sėdėti orkestre.

Kiekvienas muzikantas turi savo mėgstamą muzikos epochą ar kompozitorių. Ką mėgsti tu?

Labai mėgstu rusų kompozitorius – Sergejų Prokofjevą ir Dmitrijų Šostakovičių. Pastarojo kvartetą po poros savaičių atliksim Gente, viename gražiausių Belgijos miestelių. Taip pat labai patinka patinka Baroko muzika, ypač J. S. Bach’as. Bet ne tiek groti, kiek klausyti.

Ar būna, kad turi koncertuoti, o įkvėpimo nėra?

Taip, gana dažnai, ypač jei turi groti tą pačią programą... Bet publika juk tikisi tavo geriausio pasirodymo.  Visgi, vieną kartą sugroji geriau, kitą kartą – blogiau. Ir kalba eina ne apie natas, o apie atmosferą.

Ar koncerto sėkmė priklauso nuo to, kaip tarpusavyje sutaria orkestro muzikantai?

Žinoma, labai priklauso. Sako, kad žmonės turi daug bendrauti, kad vienas kitas pajustų, kad galėtų kartu groti ir išgirstų vienas kitą pasirodymo metu.

Kada baigiasi smuikininkų karjera?

Tai priklauso nuo daugelio faktorių, bet dažnai jau ir 30 metų smuikininkai eina dėstyti.

Eisi ir tu?

Ne... Gal iš viso keisiu karjerą. (Šypsosi.) Aš turiu ir kitą specialybę, galiu eiti rašyti knygų ar dar ką nors daryti. Kai baigiau istoriją ir smuiką, galvojau, ką man rinktis. Tačiau nusprendžiau, kad darysiu tai, kas ateis savaime. Dabar uždirbu pinigus iš smuiko, tačiau muzikos kelias yra ne vienintelis. (Šypsosi.)