Vienos dienos festivalyje Klaipėdoje susitiko muzika, maistas ir alus

Tarptautinė aludarių diena minima liepos 18-ąją, tad smagiam vienos dienos festivaliui uostamiesčio centre buvo pasirinktas artimiausias šeštadienis – liepos 13-oji. Nuo pat ryto „Švyturys Brewery“ teritoriją ir aplinkines gatves nuklojo aludarių stalai ir restoranų maisto vagonėliai, išdygo net keturios muzikos scenos, o nuo vidurdienio ėmė rinktis ir lankytojai.

„Savo darbu mes džiaugiamės kasdien, o kartą per metus gauname progą pasidalinti tuo jausmu su daugiatūkstantine svečių minia. Gera matyti, kad Lietuvos festivalių žemėlapyje paliekame ryškų pėdsaką. Mūsiškį alaus festivalį daug kas mėgsta lyginti su vokiškuoju Oktoberfestu, – šypteli bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ rinkodaros vadovas Andrius Bagdzevičius. – Tačiau yra vienas esminis skirtumas: į Oktoberfestą visi važiuoja tiesiog išgerti kuo daugiau alaus, o į Klaipėdą visi susirenka ragauti, pažinti alaus pasaulį, mėgautis juo ir atrasti naujų skonių.“   

Būtent tai festivalyje ir vyko. Daugybė lankytojų rikiavosi prie modernios „Švyturys Brewery“ alaus daryklos durų: čia kiaurą dieną buvo rengiamos ekskursijos. „Smagu matyti, su kokiu smalsumu žmonės ateina apžiūrinėti mano darbo vietos, – juokiasi „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ aludaris Mažvydas Matukas. – „Raudonų plytų dirbtuvės“ – mūsų eksperimentų cechas: čia praleidžiu daugiausiai laiko, kuriu naujas alaus rūšis, eksperimentuoju su ingredientais.

Tradicinis alaus festivalis – gera proga parodyti žmonėms, ką įdomaus sukūrėme, kad jie galėtų paragauti ir įvertinti. Vartotojų skonis auga: net spartesniais tempais, nei tikėjomės. Kartais patys bandome save stabdyti, svarstome: gal, kuriant alų, mums derėtų būti labiau konservatyviems?.. Tačiau rinka sako, kad nori įmantrybių. Kaip aš juokauju – ji nori, kad į alų įdėtume vienaragį. O ką, viskas įmanoma... Belieka pildyti jos norus.“

Įvairiausių rūšių alus ne dideliuose bokaluose, o mažytėse stiklinaitėse – tokia skonių pažinimo kelionė laukė svečių, išbandžiusių alaus degustacijas. „Apie alų ir jo gamybos būdus žmonėms pasakojo mūsų bendrovės darbuotojai, vienai dienai tapę alaus someljė, – teigia A.Bagdzevičius. – Bendrovėje turime vidinę alaus ambasadorių programą, to pageidaujantys darbuotojai gali baigti mokymus, kurių metu jie nuodugniai gilinasi į alų: nuo virimo proceso iki plačios įvairovės visame pasaulyje. Po to jie gali savo žiniomis pasidalinti ir su kitais.“

Degustacijose buvo pasakojamos įdomios istorijos apie alų ir pristatytos skirtingos alaus rūšys. „Švyturys Brewery“ – bendra „Švyturio-Utenos alaus“, „Carlsberg“ ir „Brooklyn Brewery“ alaus darykla, tad į šventę mielai atvyko ir seserinės alaus daryklos iš Niujorko, Stokholmo, Tronheimo ir Londono. Čia lankytojai galėjo paragauti išties ekskliuzyvinių gėrimų ir patirti, ką išskirtinio alaus bravorai už jūrų marių verda savo katiluose.

„Mes orientuojamės į įvairovę ir kokybę. Iš visos širdies trokštame, kad žmonės paragautų skirtingo alaus, o ne tiesiog išgertų daug to paties, – pripažįsta „Švyturio-Utenos alaus“ rinkodaros vadovas. – Pavyzdžiui, degustacijose siūlėme alaus, trejus metus brandinto ąžuolinėse statinėse, kuriose prieš tai brendo viskis. Ragavome ir vasariško alaus, kuris po fermentacijos buvo brandinamas su mangais, bei alaus, fermentuoto su vyno mielėmis. Daugelis svečių apie tokias rūšis net nebuvo girdėję – tai kodėl gi neparagauti?..“

„Net ir alaus mėgėjams kartais reikia išeiti iš savo komforto zonos, – šiai minčiai pritaria alaus someljė Jonas Lingys. – Juk tikroji alaus kultūra byloja ne apie kiekybę, o apie kokybę ir įvairovę: smagu ragauti, pajusti kitokį skonį, suprasti, iš kur jis atsiranda. Šiame festivalyje aš visuomet labiausiai laukiu eksperimentatorių, kurie nori atrasti kažką naujo, suvokti, kad alus gali būti ne tik šviesus ir tamsus. Žmonės grįžta prie savo ištakų: alaus stiliai ir skoniai prieš tris šimtus metų buvo labai skirtingi, dvidešimtojo amžiaus pradžioje visa tai buvo užmiršta, bet pasaulyje įvykusi kraftinio alaus revoliucija vėl tai sugrąžino. Žmonėms pabodo ragauti vieną skonį: juk jų yra tūkstančiai, tereikia tik atrasti.“

Plastmasiniai vienkartiniai indai festivalio teritorijoje nesimėtė: rūpindamiesi aplinkosauga, aludariai alų pilstė į daugkartinio naudojimo stiklines. Būtinas palydovas tokiame renginyje – geras maistas. Tie, kurie tikėjosi alaus šventėje išvysti vien stirtas dešrelių su raugintais kopūstais, turėjo pripažinti klydę: organizatorių kruopščiai atrinkti restoranai siūlė visko nuo midijų ir kalmarų iki bao sumuštinių ir burgerių.

Gatvės maisto kokybė buvo pakelta į gerokai aukštesnį lygmenį, nes tuo rūpinosi geriausi šefai ir jų virtuvės: Vytauto Samavičiaus vadovaujama „Momo Grill“ komanda, Donato Dabrovolsko „PANK‘olis“, Dominykas Čečkauskas ir jo „Keulė Rūkė“, Justas Gvozdiovas ir Artūras Samavičius su „City Chef Barbecue“ bei daugybė kitų. Ką jau kalbėti apie muziką, kuri festivalyje skambėjo visą dieną: keturiose scenose pasirodė dvylika grupių ir du didžėjai. Svečiams koncertavo mėgstamiausi alternatyvios muzikos gerbėjų atlikėjai – „Freaks on the Floor“, „Golden Parazyth“, „Solo Ansamblis“, „Migloko“, „Garbanotas“, „Junior A“, Alina Orlova, „Planeta Polar“, „Pilnatys“, „DJ Audrius Kaštonas“, „Vilniaus energija“, „Kandy Killers“, „The Roop“, Giedrė Kilčiauskienė, muzikinių iššūkių projektas „Scuared“.

Šventė tęsėsi iki išnaktų, jos misija išties pavyko: žmonės jautėsi laisvi, mėgavosi muzika, alumi ir maistu bei puikiai praleido laiką. „Iš tiesų mūsų misija – įrodyti, koks įdomus gėrimas yra alus, – pripažįsta Andrius Bagdzevičius. – Lietuvoje dažnai esame linkę išaukštinti kitus gėrimus, kurie romantiškai gaminami Prancūzijoje ar likusioje Pietų Europoje. Tačiau aluje tos romantikos yra nė kiek ne mažiau – tai labai senas ir įdomus gėrimas. Priešaky dar matome plačius horizontus eksperimentams su alumi: kuo toliau, tuo labiau plėsime lietuviško alaus skonių paletę.“