Vienos nakties nuotykis su nepažįstamuoju: ar verta prisipažinti savo sutuoktiniui?

Ir nors visuomenė vis tolerantiškiau vertina aistringą nepažįstamųjų seksą, moteris paskui neretai aplanko tam tikros „moralinės pagirios“.

Aišku, ne visas. Štai viena dama, rytą pabudusi nepažįstamojo namuose ir pajutusi prie jos prisišliejusią ne tik švelniai plaukuotą vyruko koją, bet ir gauruotą meilaus šeimininko augintinio snukį, neišlaikė šio nepaglosčiusi. „Brisiau, Brisiau“, – iš sąmonės gelmių iškilo išvakarėse girdėtas kreipinys; bet kitas kažkur buvo dingęs. Taigi beliko pasukti galvą į akis pramerkusį kavalierių ir vaikišku balseliu naiviai pasiteirauti: „O tavo koks vardas?“ Nežinia, ar jo savininkas tuo buvo sužavėtas, tačiau damos draugės vėliau klausydamosi šios istorijos kvatojosi už pilvų susiėmusios.

Reikia pridurti, kad toji užmaršuolė nebuvo susisaisčiusi jokiais santuokos saitais, todėl didelės sąžinės graužaties nejautė. Tik buvo šiek tiek neramu, kad neprisiminė, kur vakare užkišo kelnaites. Bet atsibučiuodama su naujuoju pažįstamu mintyse nurašė jas į nuostolius – bus dar tų apatinių.

Ko gero, jos savijauta nebūtų buvusi tokia puiki, jei būtų tekę grįžti ne į mažą viengungišką būstą, o pas sunerimusį vyrą, išleidusį žmoną į vynu aplaistomą pasisėdėjimą su draugėmis. Nuo pastarųjų, beje, viskas ir prasidėjo. Tik vėliau būrelį papildė bare sutikti kompanionai. Pas vieną jų rytą moteris ir glostė svetingai nusiteikusį Brisių.

Deja, trumpalaikės aistros aplanko ne tik vienišius. Todėl nenuostabu, kad internete galima rasti ir tokių anoniminių išpažinčių:

Psichoterapeutas įsitikinęs, jog tylėjimas apie vienos nakties nuotykį tėra nerangus mėginimas lyg kosmetika paslėpti faktą, kad sutuoktiniai nesusišneka.

Buvo nuostabus vakaras. Nedaug alkoholio, šalia – gražus, tvirtas vyriškis, flirtas, jaudulys, noras... Ir po to – grįžimas namo, į lovą pas savąjį. Rytas, turiu pasakyti, pasirodė klaikus; apskritai kokią savaitę persekiojo kaltės jausmas. Nieko gero naudotis akimirkos malonumais, o paskui kiaulės akimis žiūrėti į vyrą ir meluoti.

Būtent tokią – melavimo taktiką labai dažnai renkasi nuklydę sutuoktiniai. Nes draugės moko drauges, o močiutės – anūkes: net kankinama neprisipažink! Nors, tarkim, žinomam psichoterapeutui Olegui Lapinui atrodo, kad žarstytis šia liaudies išmintimi visiškai neišmintinga – yla anksčiau ar vėliau išlenda iš maišo. Tada pasekmės būna dar skaudesnės. Psichoterapeutas įsitikinęs, jog tylėjimas apie vienos nakties nuotykį tėra nerangus mėginimas lyg kosmetika paslėpti faktą, kad sutuoktiniai nesusišneka. Savijauta po atsitiktinio nuotykio irgi priklauso nuo to, kiek žmogus atviras partneriui. Jei šeimoje daug kas nutylima, greičiausiai vienas kuris arba abu jaučia nepasitenkinimą ir santuokos įtampą dažnai stengiasi išspręsti nerdami į svetimą glėbį.

Su kitu vyru permiegojusi moteris kartais viliasi, kad meilužis jai taps dar ir psichologu, nes su savo vyru pasikalbėti iš širdies negali. Tik šis dažniausiai nenusiteikęs konsultuoti, o ir tęsinio nenori – juk tai buvo tiesiog seksas! Tad po tokių santykių nuklydėlę užplūsta tikrai ne pats maloniausias jausmų mišinys. Nors kai kas įsivaizduoja kitaip.

Vis svajoju apie vienos nakties nuotykį. Taip norėtųsi kurį rytą pabusti šalia žavaus nepažįstamojo, išsprūsti iš glėbio jam dar miegant, išsimaudyti po dušu, pasipurkšti vyrišku dezodorantu ir tyliai uždaryti duris. Bet kai pastarąjį kartą bare neapskaičiavau margaritų, vyliausi, kad vyriškis, kurio pašonėje miegu, – nepažįstamas. O pramerkiu akis – savas, vidurnaktį mane parsivežęs... Tai ar čia gyvenimas?..

Tikėkimės, ši Pasaulio teisuole pasivadinusi internautė pasvajos ir nusiramins, išklausiusi nemokamų virtualių patarimų, jog „tik Holivudo filmuose viskas taip romantiška“. Tačiau sunku prognozuoti, kokios mintys ją užplūstų, jeigu vis dėlto kokį kartą atsibustų ne saviškio glėbyje.  

Įsivaizduokime, kad du žmonės šeimoje atvirai kalbasi apie viską. Štai grįžta namo  žmona ir nuleidusi galvą prisipažįsta: „Pasimylėjau su kitu – taip nutiko.“ Aišku, joks normalus sutuoktinis gėlių už tai neįteiks ir ant rankų nenešios. Jis greičiausiai supyks, pasijus blogai, trenks durimis ir išeis suvirškinti šios naujienos. Grįžęs galbūt dar ilgai svaidysis žaibais ir neskubės atleisti. Bet emocijoms nuslūgus pyktis po truputį išblės, užleisdamas vietą išvadai – per mažai su tavimi mylėjausi. Kitaip tariant, naujai pažvelgs į savo santykius su žmona. Toks būtų optimistinis šios dramos scenarijus. Nors, kaip žinome, oteliškas pavydas net ir dėl nosinaitės gali nuvesti pernelyg toli.

Daugelis labiausiai baiminasi, kad tos iš pykčio užtrenktos durys gali nebeatsidaryti: statistiškai Lietuvoje viena pagrindinių skyrybų priežasčių – neištikimybė. Bet, kaip sakoma, kas nerizikuoja – negeria šampano. Atvirumas irgi turi savo kainą. Niekas nėra patenkintas, kai išgirsta skaudžią tiesą. Kai ji nuslepiama, partneriai laimingi irgi nepasijunta, nes dingsta pasitikėjimas vieno kitu, nebelieka laisvės, žmonės kaustomi dvejopo gyvenimo peripetijų, o tai labai komplikuoja tolesnius santykius. „Meilei reikalingas atvirumas, laisvė, žaidimas, – teigia psichoterapeutas O. Lapinas. – Su ja apgavystė sunkiai suderinama. Bet geriau jau leisti prasiveržti neapykantai, nuoskaudai. Jei partneriai išmoksta vienas kitam sakyti teisybę, atleisti ir susitaikyti, paskui jiems labai palengvėja.“

Geriausia, aišku, nemesti kelio dėl takelio ir apskritai nesukti į kairę, kaip moko krikščioniška moralė. Tačiau žmogus – vislus padaras ir kartais pasiduoda instinktams. O visuomenė tampa vis tolerantiškesnė įvairiems nuklydimams. Anksčiau daugiau atleisdavo vyrams; dabar ir moterų pernelyg nebesmerkia. Įsivaizduokite, kad jūsų draugė pasipasakojo: „Buvo fantastiška! Dariau su juo, ką norėjau, leidau jam daryti, kas patinka. Ir tik todėl, kad žinojau: daugiau nesusitiksime.“ Ar labai ją pasmerksite? Na, galbūt pasiginčysite, kad jums priimtinesnės kitos atsipalaidavimo priemonės, bet tik tiek. Dar galbūt užjausite, kad su saviškiu jai taip neišeina, arba sumurmėsite: „Siaubas, kur ritasi pasaulis!“ Tačiau kitą kartą su malonumu klausysitės eilinių jos nuotykių.

Aišku, griežčiau teisiame šeimos žmogų, pasinėrusį į vienos nakties nuotykį, nei laisvą nuo įsipareigojimų. Tačiau vis labiau įsigalinti nuostata „nesmerkite ir nebūsite smerkiami“ taip pat leidžia liberaliau vertinti atsitiktinį seksą. O kur dar garsusis „niekada nesakyk niekada“? Kas žino, ar tavęs pačios už kampo nelaukia aistringas nepažįstamasis...

Beje, vienišių mėgstamas posakis apie seksą „dėl sveikatos“ ir tėra posakis. Kitaip tariant, mėginimas pateisinti veiksmus. Nes žmogus sunkiai prisiima atsakomybę už savo instinktus ir priežastis dažnai priskiria aplinkiniams. Pavyzdžiui: „Gydytojas sakė, kad tai sveika“ arba „Girdėjau, kad taip išsigydysiu miomą.“ Tik brandžios asmenybės anksčiau ar vėliau supranta, kad tokiais argumentais mulkina save ir kitus. Na, atsitiktinis pasimylėjimas nepataisė sveikatos – tiesiog užvaldė geismas, ir jam pasidavė. Todėl gali tai pripažinti ir nusiraminti. Arba kankintis, jeigu yra linkusios į savigraužą ir ramybės neranda dėl daugelyje moterų prabundančio vidinio kankintojo.

Paprastai moterys nesididžiuoja ir nepuola girtis vienkartiniais romanais. O minėtosios „moralinės pagirios“ kartais kamuoja ir vienišas būtybes. Pasirodo, po atsitiktinių lytinių santykių neapleidžiantis kaltės jausmas gali turėti kelias priežastis. Vienoms pats seksas atrodo didžiulė nuodėmė, kurią privalo lydėti bausmė – vidinė ar išorinė. Kuo daugiau prievartos bus partnerio veiksmuose, tuo mažiau kalta moteris jausis. Arba – kitą dieną pati save baus nepaliaujamais moraliniais priekaištais.

Kaltės jausmas gali kankinti, jei moteris jaučiasi ardanti svetimą šeimą. Dažniausiai jis aplanko jau anksčiau patyrusias išdavystę ir nenorinčias, jog kita išgyventų tą patį. Tad jeigu jos lovoje atsidūrė vedęs vyriškis, gali prabilti sąžinė.

Blogai jaučiamasi po atsitiktinės nakties ir kai norisi meilės, o nutinka kaip visada – tik seksas su nepažįstamuoju. Tada kamuoja egzistencinė kaltė: „Darau anaiptol ne tai, kam esu skirta. Turėčiau gauti ir meilę, ir prisirišimą, o viskas baigiasi paprastu pasimylėjimu.“ Tą patvirtina dar vienas prisipažinimas:

Kai dar buvau netekėjusi, teko ragauti atsitiktinio sekso. Žavu, intriguoja, jautiesi laisva. Bet pabudus po nakties su nepažįstamuoju apima nemalonus tuštumo jausmas. Supranti, nors ir sunku prisipažinti, kad ieškai tikrai ne to – ne vienos nakties pasidulkinimo, o meilės ir saugumo. Dabar didžiausią malonumą lovoje patiriu su savo vyru. Niekis tie vienkartiniai nuotykėliai. Gal ir įdomu, bet nublanksta prieš „visą komplektą“ – santykius, kuriuos lydi pastovumas ir jausmai.

Labai tikėtina, kad atsirastų prieštaraujančių šiai laimingajai ar įtarinėjančių, jog jos santuoka dar labai neseniai sudaryta. Vedybinio gyvenimo rutina neretą yra pastūmėjusi paieškoti įvairesnių įspūdžių. Kai kam netgi pasisekė. Viena prisipažino tokiu būdu išsprendusi savo ir vyro seksualines problemas, kita džiaugėsi paįvairinusi „niūrią kasdienybę“, o trečia, pabuvusi svetimoje lovoje, su saviškiu nebenorėjo turėti jokių reikalų.

Bet ne kiekvienas nuotykis išsklaido šeimyninių santykių nuobodulį, nors kartais taip nutinka visai nenorint. Jeigu sutuoktiniai miegamajame pernelyg monotoniški, jeigu pamiršo esantys vyras ir moteris, o staiga kažkas tai primena, – jie grįžta vienas pas kitą seksualiai pažadinti. Visgi specialiai ieškoti tokių linksmybių kažin ar verta. Tikrai, retkarčiais pasitaiko, kad trumpalaikė aistra pagerina santykius, tačiau tai nėra taisyklė – posūkis į kairę daug dažniau juos sugadina.

Konsultavo gydytojas psichoterapeutas Olegas Lapinas.

DAUGIAU ŽURNALO „LAIMA“ STRAIPSNIŲ RASITE ČIA.