Viešbučiai, verti romanų (I): aistros prabangiajame Paryžiaus „Ritz“

„Kai sapnuoju rojų, matau save „Ritz“ viešbutyje“, – tai citata iš Ernesto Hemingway'iaus. Rašytojas pirmąkart čia pasirodė praėjusio šimtmečio 3 dešimtmetyje – jį atsivedė bičiulis, kolega ir nuolatinis viešbučio svečias Francis Scottas Fitzgeraldas.

Rašytojas it tikras katinas išsyk atrado „Ritz“ savo vietą: mažąjį barą, kuris dabar vadinamas jo vardu. Čia jis apsilankydavo bent kartą per savaitę, čia vykdavo jo žurnalistiniai ir alkoholiniai eksperimentai. Čia barmenas Bertinas pirmąkart jam sumaišė „Kruvinąją Merę“ – „Bloody Mary“, degtinės ir pomidorų sulčių kokteilį. Hemingway'iui teko sudėtinga užduotis: suvartoti kokteilį taip, kad nepastebėtų jo tuometinė žmona Martha. Ir nuslėpti faktą, jog gėrimas šitaip pavadintas žurnalistės Mary Welsh, jo naujosios mylimosios, garbei. 

Kai 1944 m. rugpjūčio 24-ąją Paryžius buvo išvaduotas iš vokiečių, karo korespondentas Ernestas Hemingway'ius pirmiausia pasirodė numylėtame viešbutyje Vandomo aikštėje – su visa amunicija. Ir pavadino šį žygį „Ritz“ išlaisvinimu“. Pasakojama, jog tąkart jis užsakė 50 martinių jį lydėjusiems prancūzų partizanams. Ir stipriai rizikavo – priešo pajėgos dar nebuvo palikusios miesto. 

Žinoma, okupacija nepuošia nieko (okupavus miestą, „Ritz“ apsistojo vermachto karininkai), tačiau nuolatiniai viešbučio gyventojai per daug nenukentėjo. Jei neskaičiuotume legendinės Coco Chanel, viešbutyje gyvenusios nuo 1934 m., nuostolių. Ji turėjo sumažinti savo apartamentų plotą nuo 155 kvadratinių metrų iki poros kambarių. Tačiau po karo vėl grįžo į ankstesnį būstą ir mielai ten priimdavo svečius: Cocteau, Picasso, Stravinskį, Dali. Didžioji Madmuazel gyveno viešbutyje iki pat mirties 1971 m. Ir „Ritz“ ištikimas jos atminimui. Kai Chanel kambariai buvo rekonstruojami, darbus atliekančius meno istorikus konsultavo pats Karlas Lagerfeldas. Erdvė buvo atkurta pagal senas nuotraukas. 

„Ritz“ rašytoja George Sand mylavosi su kompozitoriumi Frédéricu Chopinu. Jau minėtasis Francis Scottas Fitzgeraldas čia apsistodavo su žmona Zelda, o savo laikiną pastogę įamžino apsakymų knygoje „Briliantas toks didelis, kaip „Ritz“ viešbutis“ („The Diamond as Big as the Ritz“). Asmenys, rašytojo Marcelio Prousto sutikti „Ritz“, ir jų įpročiai atspindėti cikle „Prarasto laiko beieškant“; viešbutis vadintas antraisiais šio rašytojo namais.

Vindzoro hercogas ir hercogienė – buvęs Anglijos karalius Eduardas VII ir jo mylimoji, amerikietė Wallis Simpson, dėl kurios jis atsisakė sosto, – būdami Paryžiuje gyvendavo tik čia. 

Kaip ir literatūriniai personažai: „Runway“ žurnalo vyriausioji redaktorė Miranda Pristli ir jos asistentė Andrėja arba simbolių tyrinėtojas Robertas Lengdonas iš „Da Vinčio kodo“. Visi jie savo laikinai pastogei Paryžiuje rinkosi Vandomo aikštę. 

Čia dirbo legendinis gastronomijos virtuozas Auguste’as Escoffier. Su juo irgi yra susijusių nemažai „Ritz“ legendų. Pavyzdžiui, kad savo garsiuosius „Crêpe Suzette“, blynelius su apelsinų likeriu, jis patiekė visai atsitiktinai. Skanėstą užsisakė „Ritz“ viešėjusi vieno monarcho meilužė, vardu Suzette.

Blynelius iškepęs kulinaras netyčia apliejo juos apelsinų likeriu. Gaminti iš naujo nebuvo kada, todėl Escoffier tiesiog uždegė alkoholį.

Kiti jo kūriniai irgi susiję su garsiais užsakovais. Pavyzdžiui, dainininkė Nellie Melba negalėjo pasirinkti, kokio deserto – persiko ar ledų – norėtų. Specialiai jai buvo pasiūlytas skanėstas: persikas su ledais, dekoruotas žemuogėmis. Jis gavo Melbos vardą. 

Garsusis viešbutis saugo ir tragiškų prisiminimų apie savo gyventojus. Iš čia į paskutinę kelionę 1997 m. rugpjūčio 31-ąją išėjo princesė Diana ir jos mylimasis Dodi Al-Fayedas.

Tais pačiais metais „Ritz“ tapo dar vienos tragedijos vieta: baseine per tradicinį rytinį plaukiojimą nuskendo politikė ir aukštuomenės dama Pamela Churchill Harriman.