Vietname gyvenantis lietuvis: „Maistas ir gamta čia dangiški“
Karolis Taukinaitis iš Lietuvos išvažiavo prieš beveik aštuonerius metus. „Iškart baigęs anglų filologijos studijas, net nedalyvavęs diplomų teikimo ceremonijoje, išvykau į Londoną gilinti anglų kalbos žinių“, – pradeda pasakoti Vietname gyvenantis tautietis.
„Londone pragyvenau penkerius metus. Per tą laiką sutikau būsimą žmoną Quynh Hoa. Susituokėme, pagyvenome Anglijos sostinėje ir nusprendėme imtis permainų. Persikėlėme į Vietnamą, iš kurio kilusi žmona. Neturėjome jokių konkrečių planų, bet tikėjausi, kad pavyks kur nors įsidarbinti anglų kalbos mokytoju.
Vietname labai greitas gyvenimo tempas, labai daug žmonių, sparčiai judančių transporto priemonių ir triukšmo. Pavyzdžiui, kažkas dainuoja po langais visą naktį ir mums tai jau nebe problema.
Kaip ir įsivaizdavome, viskas puikiai pasisekė. Dar prieš atvykstant uošvis surado mums butą, į kurį atsikraustėme vos su dviem lagaminais, – prisimena K. Taukinaitis. – Pirmi metai visada būna sunkūs, ne kitokia ir mano patirtis – patyriau kultūrinį šoką, teko priprasti prie vietos klimato ir papročių.
Vietname labai greitas gyvenimo tempas, labai daug žmonių, sparčiai judančių transporto priemonių ir triukšmo. Pavyzdžiui, kažkas dainuoja po langais visą naktį ir mums tai jau nebe problema (šypsosi). Kalba taip pat nepanaši nė į vieną, kuria anksčiau kalbėjau, bet jau baigiu perprasti. Tiesa, kai kurie kultūriniai skirtumai dar ir dabar glumina, pavyzdžiui, kad vietnamiečiai valgo šunis... Dar jie labai savotiškai suvokia laiką – visada pasirodo vėliau, nei turėtų.
Vis dėlto Vietname labai gera gyventi. Žinoma, jei esi pasiruošęs pradėti gyvenimą iš naujo ir kasdien mokytis.“
Dirba mokytoju
K. Taukinaitis gyvena Saigono mieste, kur vietos mokykloje vaikus moko anglų kalbos. Lietuvis pasakoja, kad visi vietnamiečiai trokšta išmokti kalbėti angliškai, todėl darbo čia užtektų daugybei pedagogų, norinčių gerai užsidirbti. Beje, užsienio kalbų nori mokytis ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, tad veiklos tikrai netrūksta.
„Per trejus metus Vietnamas jau tapo mano namais, tačiau labai pasiilgstu pokalbių gimtąja kalba, taip pat sniego. Artimiausia vieta, kur galima jį išvysti, man būtų Himalajai arba Korėja, kartais ir pačioje Vietnamo Šiaurėje pasninga, bet labai retai. Yra žmonių, kurie niekada nematė baltų pusnių. Savo mokiniams papasakojau, kaip vaikai Lietuvoje per pertraukas tarp pamokų stato sniego tvirtoves, – šypsosi pašnekovas. – Vietname vis labiau populiarėja krepšinis, o vaikų čia milijonai. Galbūt ateityje bendradarbiaujant su lietuviais pavyks įsteigti krepšinio akademiją.“
Vietnamo ypatumai
Tik atvykus į Vietnamą buvo sunku priprasti prie higienos stygiaus ir kalbos skambesio, klimato bei kitokios dienotvarkės.
„Aš gyvenu Saigone, kuris yra tarptautinis ir labai šiuolaikiškas miestas, vertinant Vietnamo standartais, todėl visos užsienio kompanijos čia turi savo filialus. Labai išvystytas aptarnavimo sektorius, o internetu pirktus produktus parduotuvių atstovai pristato greičiau nei Londone, kartais net tą pačią dieną. Vietname labai daug atvykėlių iš viso pasaulio, tarp jų – ir nemažai lietuvių, tad turiu draugų iš įvairių šalių.
Tik atvykus į Vietnamą buvo sunku priprasti prie higienos stygiaus ir kalbos skambesio, klimato bei kitokios dienotvarkės. Taip pat to, kad vietiniai niekuomet nestovi eilėse. Bet sunkiausia išmokti elgtis gatvėse, nes vietnamiečiai labai pavojingai vairuoja. Tačiau kai apsipranti ir žinai, kur važiuoti, tada viskas ne taip ir blogai, tiesiog dėl didžiulio – milijoninio – motorolerių srauto sukuriama daug problemų automobilių vairuotojams. Visas eismas yra pavojingas transporto priemonių mišinys, o kur dar pėstieji... Tačiau situacija pamažu gerėja ir keliuose, tik dar užtruks, kol žmonių mentalitetas pasikeis, nors vaikus aš jau mokau, kaip tinkamai elgtis gatvėje“, – šypsosi K. Taukinaitis.
Maistas ir gamta – dieviški
Pasak K. Taukilaičio, maistas Vietname yra dangiškas. Pagrindinis šios virtuvės bruožas – produktų šviežumas. Valgoma labai daug šviežių vaisių ir daržovių, užsisakę mėsos patiekalą, taip pat negausite šaldyto gaminio. Prie dažnos maitinimo įstaigos galima pastebėti žąsų ar vištų gardus, iš kurių iki jūsų lėkštės atkeliaus patiekalas. Tiesa, vietnamiečiai valgo visokią mėsą – gyvatieną, vėžlieną, net šunieną, bet populiariausia vis dar jautiena ir kiauliena.
Vietnamo gyventojai labai mėgsta aštrias sriubas, kurias ruošia iš daugybės skirtingų ingredientų (ryžių makaronų, jūrų gėrybių, mėsos, daržovių, padažų ir prieskonių). Beje, sriubą jie verda ir pusryčiams. Vietinėje virtuvėje populiarūs ir valgiai su įdarais – koldūnai ar blyneliai. Visuose patiekaluose gausiai vartojama citrininė žolė ir kalendra, nes tai – patys populiariausi prieskoniai Vietname. Daug valgių verdama garuose.
„Aš valgau tik vietnamietišką maistą, nes jis be galo skanus, tačiau šalyje galima rasti patiekalų iš viso pasaulio. Ko gero, jau esu visko išragavęs ir neblogai išmanau vietinę virtuvę, – kalba lietuvis. – Be maisto, čia taip pat negali nežavėti egzotiška gamta, paplūdimiai, į kuriuos vykstame kone kiekvieną savaitę. Palyginti su Europa, ir kainos tikrai mažos, o dar daugiau laisvės suteikia tai, kad čia nelabai laikomasi taisyklių. Vien pliusai (šypteli).“
Aistra keliauti
Anglų kalbos mokytojas džiaugiasi, kad jo darbo savaitė Saigone tetrunka 30 darbo valandų. Taigi lieka daugybė laisvo laiko, kurį išnaudoja malonumams – lanko baseiną, sporto klubą. „Neseniai sugebėjau truputėlį paaukštinti savo pareigas, tai dirbu tik 14 valandų. Turiu laiko su žmona pakeliauti po visą regioną. Jau nemažai ir aplankėme – Malaiziją, Tailandą, Indoneziją, Filipinus, Kambodžą. Visa Pietryčių Azija pasižymi nuostabia gamta ir gražiais senosios architektūros paminklais, ypač įspūdingos šventyklos.
Pačiame Vietname verta aplankyti sostinę Hanojų, Halongo įlanką. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas gamtos kampelis vietinių vadinamas nusileidusio drakono įlanka.
Pačiame Vietname verta aplankyti sostinę Hanojų, Halongo įlanką. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas gamtos kampelis vietinių vadinamas nusileidusio drakono įlanka.
Pasak legendos, kadaise virš jos prasklendė drakonas, kurio uodega nerangiai judėdama vis paliesdavo vandenį. Kiekvieną kartą jai tekštelėjus, toje vietoje atsirasdavo po salelę. Teigiama, kad tokių salų yra daugiau nei 3 tūkstančiai, 980 iš jų turi pavadinimus.
Dar verta pamatyti Hojaną – viduramžių pirklių miestelį, imperatorių mauzoliejus, auksinius paplūdimius, džiungles ar kelioms dienoms „pasiklysti“ vienoje atokių tropinių salų, kurios atrodo tarsi iš atviruko – žydras vanduo, baltas smėlis ir kokosus barstančios aukštos palmės. Mano mėgstamiausia – Kon Dau sala“, – atskleidžia pašnekovas.
Perima tradicijas
K. Taukinaitis per trejus metus spėjo pajusti, kad Saigonas yra jo namai. Lietuvis perėmė ir vietinių įpročius. „Valgau tik lazdelėmis, per daug neišgyvenu dėl netvarkos. Kaip sakoma, esi Romoje – elkis kaip romietis (šypsosi). Tiesa, iš Lietuvos atsivežiau juodos duonos alkį ir pieno produktų troškulį bei smalsumą. Pastarasis atsirado bebaigiant studijas Lietuvoje, kai pagal tarptautinę studentų mainų programą buvau išvykęs į Turkiją. Taip pat niekur nedingo ir domėjimasis kalbomis. Jos visada mane traukė, gal dėl to, kad tėtis buvo kitos tautybės nei mama, gal kalti genai.
Dabar mūsų šeimoje kalbama angliškai ir vietnamietiškai, tačiau galiausiai bendrausime trimis kalbomis – žmona nori mokytis lietuvių, aš vietnamiečių, taip pat nuo pat pažinties Londone bendraujame angliškai. Netrukus gims mūsų vaikelis, taigi jam ūgtelėjus, jau tikrai būsime trikalbiai. Beje, vietnamiečiai visuomet labai laukia pirmagimio sūnaus, aš taip pat visai norėčiau, kad gimtų berniukas. Manau, būtų smagu kartu žaisti krepšinį“, – šypsosi tautietis.
Vasaros – Lietuvoje
Per trejus metus K. Taukinaitis dar nebuvo grįžęs į Lietuvą, sakosi labai pasiilgęs draugų ir, žinoma, mamos. Tačiau kol kas bendravimas su artimaisiais, likusiais Lietuvoje, apsiriboja skaipu. „Ateityje žadame gyventi abiejose šalyse, vasaras leisti mano gimtinėje. Labai tikiuosi, kad ten bus priimtas įstatymas, kuriuo remiantis žmonėms būtų galima gauti dvigubą pilietybę. Manau, kad nelengvais Lietuvai laikais, kai vis daugiau tautiečių emigruoja, labai praverstų toks lankstumas.
Labai džiaugiuosi, kad pagaliau lietuviai pradėjo keliauti net ir į tolimiausius kraštus. Smagu, kad išvažiuoja ne tik užsidirbti daugiau pinigų, bet ir vedami smalsumo, norėdami pažinti.
Tikiuosi, kad žmonių srautai tiek iš Lietuvos, tiek į ją vis gausės, pasikeis mentalitetas, ugdymo savimonė ir tarpkultūrinis išprusimas, įsivyraus tolerancija bei pagarba įvairiems žmonėms, – sako Karolis. – O į Vietnamą tikrai patarčiau atvykti. Brangiau kainuoja tik bilietai, o visa kita pigu. Dviejų savaičių tikrai pakaktų apkeliauti lankomiausias vietas, paskanauti nuostabaus maisto ir pasišildyti (šypsosi).“