Vietnamo Venecija – Mekongas

Vietnamas / Eglės Šimkevičiūtės-Kulvelis nuotr.
Vietnamas / Eglės Šimkevičiūtės-Kulvelis nuotr.
Šaltinis: Elaima.lt
2017-11-05 14:15
AA

Mekongo delta Pietų Vietname primena, kad kai kurios Vietnamo dalys per šimtmečius nė kiek nepasikeitė: moterys nešioja „non bai tho“ (kūgio formos skrybėlės), ryžiai sodinami rankomis, laukai apdirbami buivolų tempiamomis akėčiomis, visai neseniai čia nebuvo kelių ir susisiekimas vykdavo tik upe ir jos kanalais. Kelių atsirado, bet gyvenama vis dar prie vandens, ant jo ir jame. Čia tikras vandens pasaulis, kur valtys, namai ir net turgus plaukioja upėmis, kanalais ir upeliais. Nenuostabu, kad ši delta vadinama Vietnamo Venecija.

Mekongo upė – viena ilgiausių pasaulyje („Vikipedijos“ duomenimis – dvylikta), kaip ir jos delta, užimanti 70 000 kv. km. Mekongas prasideda Tibeto kalnuose ir 4500 km veržiasi pirmyn per Kiniją, sudaro Mianmaro ir Laoso, Laoso ir Tailando sienas, teka Kambodžos teritorija, o Vietname įsilieja į Pietų Kinijos jūrą. Prie Pnompenio (Kambodža) išsiskiria į dvi dideles upes ir kiekviena jų į jūrą įteka per dar kelias atšakas. Tai paaiškina vietnamiečių sugalvotą vardą: Song Cuu Long – Devynių Drakonų upė.

Upėje veisiasi retos gigantiško dydžio žuvys. Pavyzdžiui, Mekongo šamas – didžiausia gėlavandenė žuvis pasaulyje, galinti siekti iki 3 metrų. Šiaurės Kambodžoje ar Laose plaukioja delfinai. Be žuvų, Mekonge pilna vandens gyvačių, vėžlių... O deltoje įsikūrusios krokodilų fermos primena, kad čia seniau karaliavo šie plėšrūnai (žmonės dar ir dabar atvažiuoja nusipirkti krokodilienos už kelis šimtus dongų (Vietnamo piniginis vienetas).

Delta susiformavo iš upės dumblo nuosėdų. Procesas vyksta ir šiandien, nes kranto linija kasmet nutįsta 80 metrų. Upė yra tokia didelė, kad jūriniai laivai į ją įplaukia 350 km, ji kasdien patvinsta ir atslūgsta, ir maitina iš viso 90 mln. žmonių.

Mekongo delta – kaimiškas regionas ir vienas tankiausiai apgyvendintų visame Vietname. Vietiniai čia draugiški – ne kartą kvietėsi mus į savo namus ar siūlėsi pamėtėti valtimi. Daugiausia gyventojų yra tikri vietnamiečiai, bet nemažai ir khmerų. Kambodža kontroliavo šią teritoriją iki pat XVIII a., o per Raudonųjų khmerų karinį perversmą 1975–1978 m. siekė ir čia įgyvendinti žiaurią Pol Poto politiką... Tai išprovokavo Vietnamo armiją ir jos įsikišimas sustabdė Kambodžoje vykdomą genocidą.

Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis / Eglės Šimkevičiūtės-Kulvelis nuotr.

Potvynių zona

Potvyniai dešimtis tūkstančių žmonių priverčia evakuotis, pridaro milijonus dolerių nuostolių ir sunaikina ryžių bei kavos derlius.

Pirmą kartą Mekongo deltoje lankėmės balandį. Tada namukai prie upės styrojo ant strypų ir galėjome įžvelgti upės krantus. Mekongo lygis pradeda kilti gegužės pabaigoje ir gali pasiekti 10–15 metrų rugsėjį. Labiausiai tai matosi Kambodžoje, kada vienas iš Mekongo intakų susijungia su Tonle Sapu, didžiausiu Pietryčių Azijos ežeru, ir sudaro didžiausią pasaulyje potvynio zoną. Kambodža tuo metu iš viršaus atrodo kaip viena didelė pelkė. Potvyniai apsunkina gyvenimą keliasdešimčiai tūkstančių žmonių, dešimtis tūkstančių priverčia evakuotis, pridaro milijonus dolerių nuostolių ir sunaikina ryžių bei kavos derlius vienoje neturtingiausių pasaulio valstybių.

Gyvenimas ant potvynio lauko priverčia mąstyti kūrybiškai ir atsiranda tokių sprendimų, kaip bambukiniai karkasai, ant kurių statomi namai ir aptvarai kiaulėms. Gyvenimas vyksta valtyse, plaukiojant iškastais kanalais ištisus metus, nes per potvynį keliai užtvindomi arba virsta nepravažiuojama pliurze. Dėl to čia – tūkstančiai kanalų, dėl to čia – tūkstančiai šiukšlių: žmonės meta šiukšles ir pila nuotekas tiesiai į upę, tada ten pat prausiasi ir skalbia drabužius.

Gyvenimas ant vandens primena sustojusį laiką: žmonės miega hamakuose tarp polių virš vandens, dreifuoja valtyse arba pešioja vieni kitiems žilus plaukus. Tik vaikai netingi pakelti rankos ir pamoti plaukiantiems pro šalį turistams, drąsesni šoka į vandenį ir stengiasi pasivyti valtį, šaukdami „money money“ („pinigai, pinigai“).

Vietnamas / Eglės Šimkevičiūtės-Kulvelis nuotr.

Laikas sustojęs ir didesniuose miestuose. Čia nepadeda, jei iš anksto pasiruoši susimokėti už, sakykime, bilietus. Kartą pavėlavome į keltą dėl to, kad kasininkė užtruko surasti grąžą. Ji beskaičiuodama pinigus dar pakalbėjo su kolege, nuėjo išsikeisti dongų pas kaimynę, įpylė katinui vandens, papasakojo mums kažką nesuprantama kalba (per pusantrų metų Vietname išmokau tik pagrindines frazes ir terminus), o prieš atiduodama grąžą dar pasiteiravo, kiek man metų, arba „how many New Years“ („kiek Naujųjų metų“).

Baltasis auksas

Upės vanduo deltoje naudojamas ryžių laukams drėkinti. Mekongo deltoje nuimami trys ryžių derliai. Vienas jų gali išmaitinti visą šalį, dėl to delta vadinama šalies „ryžių puodu“, o ryžiai – „baltuoju auksu“.

Vietnamiečių legenda primena laikus, kai ryžių nereikėdavo sodinti rankomis – jie į kiekvieno namus atvykdavo iš dangaus didžiulio kamuolio pavidalu. „Vieną dieną vyras paprašė žmonos pasiruošti sutikti ryžius ir sutvarkyti namus. Moteris nespėjo iššluoti aslos, tad atvykus ryžiams užkliudė kamuolį ir sudaužė jį. Ryžiai pabiro į tūkstančius dalelių ir nuo to laiko Vietnamo žmonės turi triūsti, kad surinktų naują derlių“, – legendą papasakojo mūsų gidė Phuong.

Ryžių kilimai nusidriekia palei pakeles – džiovinami, o deltos apylinkės primena snieguotą lauką, nors termometras rodo +35.

Ryžiai sodinami ir pjaunami rankomis, basomis kojomis įsilipus į vandenį. Toliau grūdai atskiriami mašinomis, kitomis mašinomis išlukštenami (rudieji ryžiai) arba nušlifuojami (baltieji ryžiai). Tada ryžių kilimai nusidriekia palei pakeles – džiovinami, o deltos apylinkės primena snieguotą lauką, nors termometras rodo +35 laipsnius.

Ryžių svarba matyti iš valgiaraščio: Banh Xeo – ryžių omletas, Chao – ryžių košė, visur paplitęs Com Pho – ryžių makaronų sriuba. Vienas iš deltos miestų Mi To garsėja savo vermišelių sriuba Hu Tieu My Tho, pagardinta šviežiomis arba džiovintomis jūrų gėrybėmis ir šviežiais žalumynais. Valgant Pho prakaito upeliai nubėgs net per pilvą, tad norėsis persirengti, bet suabejosite savo noru – juk tik 10 val. ryto. O kur dar stiprus Ruou Gao – namų gamybos ryžių vynas, kurio mums deltoje teko paragauti per vieną vakarėlį. Taip pat ryte.

Plaukiojantis turgus

Pirmą kartą per agentūros organizuotą kelionę į plaukiojantį turgų mus atplukdė per vėlai ir, mūsų valčiai plūduriuojant plačios kaip dešimt Nemunų, bet tuščios upės viduryje, gidė Phuong pasakė: „Čia yra vieta, kur paprastai vyksta Kan To turgus ant vandens. Čia būna šimtai laivų ir valčių. Gaila, šiandien to nepamatysite, nes turgus jau pasibaigė.“ Tokius parsivežėme įspūdžius iš atrakcijos, kuri buvo pagrindinė ir vienintelė priežastis, dėl ko pasirinkome tą turą. Turėjome pasitenkinti kitomis tos dienos atrakcijomis: aplankėme kokosų saldainių dirbtuvę, medaus ūkį, orchidėjų sodą, perlų, žuvų ir krokodilų fermas.

Antrą kartą į Kan To plaukiojantį turgų vykome savarankiškai. Mieste šalia susiradome vietinį žmogelį su valtimi, prisakėme pasitikti mus 4 val. ryto (kiek per anksti, bet šįkart tikrai nenorėjome pavėluoti). Saulę pasitikome ant vandens, rankose laikydamos ca phe suo da („šalta kava su pienu“), kurios nusipirkome iš plaukiojančios kavinės (moterėlė su valtimi, keliais termosais ir kibiru ledukų), ir visą rytą sukiojomės tarp prekybininkų ant vandens.

Vietnamas / Shutterstock nuotr.

Plaukiojančiame turguje Mekongo deltos ekonomikos pagrindas išdėliotas ant laivų denių: žuvys, ryžiai, kokosai, bananai, mangai, didieji greipfrutai, rambutanai, papajos, ananasai, mangostaninės garcinijos, duonmedžiai, gvajavos, durijai, ličiai, mangai, arbūzai, drakonų vaisiai… Iš savo valtelės tiesdavome dongus į laivą ir mainais gaudavome maišą vaisių, paduodamų mums ant ilgos lazdos.

Vietinis delikatesas

Nusipirktą kelių kilogramų „grobį“ valgėme pasidalydamos su valtininku, tad jau buvome susidraugavę, kai jis kaip tik plaukė pro savo kaimą ant vandens. Kaime jis pamatė draugų, taigi nuplaukė kartu su dviem lietuvėmis pas šiuos į svečius. Net nespėjome sumirksėti ir atsidūrėme name ant vandens, sėdėjome tarp dešimties vietinių vyrų, mūsų rankose atsirado po stikliuką. Netrukus jau kartu šaukėme mot, hi, ba, yo! („vienas, du, trys, į sveikatą!“).

Kai ištuštėjo atvežtinio viskio butelis, vyrai greitai jį papildė Ruou Gao iš celofaninio maišelio, dantimis prakąsdami jo kampą. O kad gėrimo spalva labiau panėšėtų į tikro viskio, į originalų butelį dar įbėrė spalvotų miltelių (panašių į anksčiau Lietuvoje populiarų „Yupi“ gėrimą).

„Betgi čia žiurkės“, – pasibaisėjo Kristina, kai pasiūliau pasidalyti savo nuomone apie patiektų gyvūnėlių kilmę.

Viso vakarėlio kulminacija buvo maistas. Ant žarijų kambario viduryje (kambarys buvo ant pastolių, virš vandens) kepė mažyčiai išdarinėti gyvūnėliai, primenantys miniatiūrines kiaulytes. „Betgi čia žiurkės“, – pasibaisėjo Kristina, kai pasiūliau pasidalyti savo nuomone apie šitų gyvūnėlių kilmę. „Ne, negali būti“, – abejojau, nenorėdama iš karto nuteisti svetingų šeimininkų.

Rizikavome šeimininkę pastatyti į nemalonią padėtį ir sumenkinti jos autoritetą (Vietnamo kultūroje nemandagu svečiuose atsisakyti maisto – būtina bent paragauti, nes toks atsisakymas yra didelė negarbė namų šeimininkei). Tikimės, kad padėtį sušvelnino melas apie vegetarizmą ir pagyros gardžioms daržovėms. Jos buvo keptos ant tų pačių grotelių kartu su žiurkėmis. Po tokio delikateso kitą raundą Ruou Gao gėrėme pasičepsėdamos.

Eglė Vietname (11 nuotr.)
+5

Mekongas – tiesiog unikalus

Mekongo upės baseinas yra turtingiausias (po Amazonės) pasaulyje savo biologine įvairove. Čia galima rasti 20 tūkst. augalų, 430 žinduolių, 1200 paukščių, 800 roplių ir amfibijų, apie 850 žuvų rūšių. Daugiau nei 90 mln. žmonių priklauso nuo upės išteklių.

Mekongo baseinas turi didžiausią pasaulyje vidinę žuvininkystę. Kasmet pagaunama apie 2 mln. tonų žuvų ir 500 tūkst. tonų kitokių vandens gyvių: varlių, sraigių, vėžlių, gyvačių, krokodilų ir pan.

Mekonge yra daugiausia pasaulyje gigantiškų gėlavandenių žuvų rūšių, įskaitant milžinišką upinį karpį, kuris gali sverti iki 70 kg, gėlavandenę Mekongo rają, kuri gali siekti iki 4,3 metro, ir Mekongo šamą, kuris gali užaugti iki 3 metrų ir sverti 300 kg.

Upėje taip pat gyvena gėlavandenių iravadinių delfinų. Jie gali sverti 90–200 kg ir siekti 2,3 metro. Šių ypač retų gyvūnų kasmet mažėja dėl aktyvios žmonių veiklos upėje ir užterštumo. 2009 m. delfinų Mekonge nebebuvo nė šimto.

Didžiausią grėsmę Mekongo upės baseinui kelia hidroelektrinių statyba ir nelegalių kasyklų darbas Kinijoje ir Mianmare. Taip pat – klimato atšilimas ir nelegali žvejyba. Pastaraisiais metais regionas kentėjo nuo ekstremalių oro sąlygų: intensyvesnių sausrų, smarkesnio lietaus, didesnių potvynių ir karštesnės temperatūros nei bet kada anksčiau