Viktorija Čmilytė-Nielsen: „Vyrui esu dėkinga, kad skatina nebijoti iššūkių“

Jūsų nėštumas netikėtai tapo skandalo Seime priežastimi: kai kurie kolegos vyrai atsisakė svarstyti pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą ir net pareiškė, kad jam pristatyti būtų parinktas kitas atstovas, o ne besilaukianti Seimo narė. Tokie žodžiai jus užgavo?

Žodžiai – ne, bet požiūris pasirodė keistas: niekada nemaniau, kad žmones galima skirstyti pagal kategorijas – nėščia ar nenėščia. Tarsi dėl to, kad laukiuosi kūdikio, prasčiau dirbčiau ar mažiau suprasčiau. Būtų labai naudinga diskusija apie moterį šiuolaikinėje visuomenėje. Visada laikiausi nuomonės, kad moteriai labai svarbu turėti galimybę realizuoti ne tik „mamišką“, bet ir žmogišką savo potencialą. Tikrai gerbiu tas moteris – mamas, kurios visiškai atsiduoda vaikams, – jos atlieka be galo svarbią misiją. Bet lygiai taip pat gerbiu ir tas, kurios randa jėgų suderinti šeimyninį gyvenimą su karjera.

Kada nors įsivaizdavote, kad būsite keturių vaikų mama?

Niekada to neplanavau ir net nesvajojau. Bet priimu tai kaip didelę likimo dovaną, kaip duotybę. Pirmą kartą tekėjau labai jauna, pirmo sūnaus susilaukiau aštuoniolikos, antro – dvidešimties. Buvo nemenkas iššūkis suderinti profesiją, verčiančią keliauti po visą pasaulį, ir du mažus vaikus. Tačiau buvau ambicinga ir man norėjosi spėti kuo daugiau pasiekti sporte. Tas mamos ir sportininkės galynėjimasis truko ilgus metus. Tai buvo labai nelengva. Turbūt visos profesionalios sportininkės, turinčios šeimą, vaikų, su tuo susiduria. Bet kartu galiu pasakyti, kad aukščiausių rezultatų sporte moterys pasiekia tada, kai susilaukia vaikų. Turbūt dėl to, kad šiek tiek pasikeičia prioritetai. Išvykusi į varžybas tikrai žinai, kad visas jėgas turi atiduoti siekdama tikslo, – negali sau leisti pramogauti. Jei jau palikai vaikus ir išvykai – taip pasiaukojai, vadinasi, turi labai stengtis, kad pasiektum tikslą. Manau, vaikų gimimas visus akcentus ir prioritetus sudėlioja į reikiamas vietas.

Tiesa, pasaulis dar kartą apsiverčia vaikų susilaukus brandesniame amžiuje: kai prieš trejus metus gimė trečias sūnelis, aš labiau džiaugiausi kiekviena akimirka su vaiku, mažiau skubėjau. Dabar jaučiuosi taip pat – man norisi mėgautis laukimu. Brandi motinystė dovanoja daug daugiau džiaugsmo. Nes amžius ir patirtis geriausiai padiktuoja, kas svarbu, o kas gali palaukti.

Gal vyresniame amžiuje lengviau priimti likimo siunčiamas pergales ir pralaimėjimus, bet būdama aštuoniolikos turbūt tekėjote tikėdama, kad – pirmą ir paskutinį kartą. Skyrybos turėjo atrodyti lyg gyvenimo griūtis.

Be jokios abejonės, skyrybos – viena skausmingiausių patirčių. Mes buvome du sportininkai – šachmatininkai. Pradžioje gyvenome Rygoje, po kelerių metų, kai gimė antras sūnus, persikraustėme į Šiaulius. Mano buvęs vyras tada buvo didelė šachmatų žvaigždė, aš – jaunas talentas. Natūralu, kad tokių ambicingų sportininkų šeimoje visada bus iššūkių. Mums susiklostė taip, kad nepajėgėme būti kartu. Santuoka truko šešerius metus, išsiskyrėme 2007-aisiais. Bet aš turėjau du puikius sūnus, mėgstamą darbą ir puikius tėvus šalia, kurie buvo pasirengę padėti. Buvau, galima sakyti, net privilegijuota, todėl negaliu verkti, kad mano situacija po skyrybų buvo išskirtinė ir nepakeliama. Kaip tik jaučiau, kad esu jauna, turiu daug jėgų, galiu dirbti ir sukurti savo vaikams saugią ateitį.

Dabartinis jūsų vyras danas Peteris Nielsenas – taip pat šachmatininkas, daug pasiekęs. Kaip dabar randate bendrą kalbą ir supratimą?

Laimei, žmonės skirtingi. Ir aš nebe tokia kaip prieš dešimt metų. Be to, Peteris jau kuris laikas yra šachmatų treneris, sekundantas – jo darbas nebėra toks intensyvus kaip anksčiau. Peterio karjera puiki, jis – iškilus šachmatininkas, tačiau viena istorija nulėmė tai, kad pasirinko šachmatų patarėjo, trenerio darbą. Kai 2002 metais pasaulio šachmatų čempionas indas Viswanathanas Anandas su juo žaidė vieną partiją, jam pasirodė, kad Peteris turi daug įdomių idėjų. Šachmatų pasaulyje taip būna dažnai: jis susisiekė su Peteriu ir pakvietė atvažiuoti į treniruočių stovyklą, jie pradėjo kartu dirbti. Jau penkiolika metų Peteris yra aukščiausio lygio šachmatininkų sekundantas. Toks žmogus turi būti puikus psichologas, geras šachmatų ekspertas, patarėjas. Vaizdžiai tariant, jis yra treneris, kuris sėdi ringo kampe su rankšluosčiu ir visada gali įkvėpti, palaikyti savo žaidėją. Tai specifinė veikla, bet Peteriui labai tinka. Reikia pripažinti, kad šachmatų istorijoje jis yra vienas sėkmingiausių sekundantų.

Jūs tokio kelio nesirinkote?

Ne, nes tuo metu, kai pasukau politikės keliu, dar gana aktyviai sportavau. Nedariau jokios pauzės, o tapti trenere nebuvo poreikio. Nors puikiai galiu įsivaizduoti save kaip patarėją šachmatuose ar talentingų vaikų trenerę. Gal sunkiau įsivaizduočiau mokančią žaisti šachmatais pradinukus, nes tada negalėčiau panaudoti visų savo žinių.

Kodėl pasukote į politiką?

Nes politika, kaip ir šachmatai, palaiko proto aštrumą. Visgi šachmatai yra žaidimas. Kartais stabtelėdavau ir pagalvodavau: ar nesigailėsiu, jei visą gyvenimą atiduosiu žaidimui? Turint galvoje, kad anksti pradėjau žaisti šachmatais – nuo šešerių, būdama trisdešimties jau ketvirtį amžiaus buvau šachmatininkė! Norėjosi pokyčių. Politika man atrodė visai natūralus virsmas: buvusių stiprių šachmatininkų, kurie tapo politikais, pavyzdžiai mane visada įkvėpė.

Jums – žmogui, atėjusiam iš nekomandinės sporto šakos, kur tik pats esi atsakingas už savo pergales ir pralaimėjimus, turėtų būti sunku politikoje. Čia vienas žmogus nelemia nieko.

Tačiau, palyginus su šachmatais, politika turi vieną privalumą: svarbiausias šachmatininko tikslas – nugalėti varžovą, pasiekti pergalę, o politikoje svarbus kompromisų menas, čia nieko nereikia nugalėti. Negaliu skųstis, per karjerą aš daug kartų esu užėmusi pirmąsias ir prizines vietas. Todėl asmenines ambicijas kaip šachmatininkė tikrai realizavau. Manęs nekankina neišpildytos svajonės ar nepasiekti tikslai ir man labai patinka, kad politika yra komandinis darbas.

Kaip tapus Seimo nare pasikeitė jūsų šeimos gyvenimas?

Mano gyvenime niekada nebuvo paprastos rutinos, kai ryte atsikeli, pusryčiauji su visa šeima, eini į darbą, vakare grįžti namo, susėdi bendros vakarienės... Matyt, todėl ir dabartiniai pokyčiai neatrodo tokie kardinalūs. Jie manęs nevargina, suvokiu tai kaip sąmoningai prisiimtą iššūkį, bet su tuo labai padeda susidoroti visa šeima. Drauge nusprendėme, kad vyras ir visi trys sūnūs lieka Šiauliuose, o aš dirbu Vilniuje. Kiekvieną vakarą po darbo nesugebėčiau grįžti du šimtus kilometrų namo. Todėl į Šiaulius parvažiuoju tik penktadienį po pietų, pabūnu savaitgalį ir pirmadienį – vėl į Vilnių. Kiekviena mano savaitė dabar padalyta į du etapus. Didžiausias krūvis namuose, aišku, tenka vyrui: džiaugiuosi, kad jis supratingas, kad turiningai leidžia laiką su vaikais. O kai Peteris dirba – kas kelis mėnesius išvyksta kelioms savaitėms, vaikus padeda prižiūrėti mano tėvai.

Kiekvienai mamai, kuri derina šeimos gyvenimą su darbu, tenka daug planuoti ir taikytis prie aplinkybių. Taip, dabar mes mažiau laiko praleidžiame kartu, bet kai esame visi drauge, mums smagu, gera ir jauku. Kadangi šeimoje – net keturi vyrai, mūsų laisvalaikis būna ganėtinai vyriškas: vyresni berniukai su Peteriu mėgsta žiūrėti futbolą, su mažyliu Mariumi stengiamės daug sportuoti, žaisti. Toks jo amžiaus – viskas įdomu, smalsu, vilioja.

Dabar jūs kitokia mama nei prieš penkiolika metų, kai auginote du vyresnius sūnus?

Prieš gimstant Mariui, 2014 metais, mano vyras buvo tik neseniai persikraustęs į Lietuvą. Kūrėme bendrus namus, buvo daug malonių buitinių rūpesčių, todėl paskutinį pusmetį prieš gimstant Mariui nedalyvavau jokiose varžybose – jaučiau, kad esu pasisotinusi šachmatais. Mėgavausi kūdikio laukimu ir jam gimus niekur neskubėjau. Bet tas niekur neskubėjimas baigėsi gana greitai, nes kai Mariui buvo septyni mėnesiai, tapau Seimo nare ir vėl viskas apsivertė (juokiasi). Žinoma, jauna mama, kokia buvau augindama pirmus du sūnus, turi labai daug jėgų ir bemiegės naktys jai nebaisios. Tačiau brandžios motinystės, juk Marių gimdžiau jau 31-ų, pliusas tas, kad džiaugiesi kiekviena akimirka ir ją labai vertini. Nors tapau Seimo nare ir mažiausiai tris dienas per savaitę būdavau Vilniuje, sūnų savo pienu maitinau iki metukų: man tai atrodė labai svarbu, todėl Marius buvo paliktas vyro globai su mano paruoštais buteliukais pieno.

Kaip vyras sutiko vienas likti su septynių mėnesių kūdikiu ir buteliukais pieno?!

Jis ne tik neprieštaravo, bet net norėjo. Peteriui Marius yra pirmas vaikas, sulauktas tikrai brandžiame amžiuje, – jam buvo 41-i. Su kūdikiu jis puikiai susitvarkė. Na, žinoma, gal ne visai taip, kaip tai būčiau dariusi aš: juk mamos ir kūdikių drabužėlius lygina, ir nervinasi dėl kiekvieno nieko, o tėčiai į daug ką žiūri paprasčiau (juokiasi). Žinoma, bemiegių naktų nemažai teko ir jam.

Minčių visiems kraustytis į Seimo viešbutį ar Vilniuje nuomotis butą nebuvo?

Seimo viešbutyje turėjau vieno kambario butuką, todėl mūsų didelei šeimai ten būtų buvę sudėtinga apsigyventi. Be to, sieju save su Šiauliais – čia gimiau, augau, visada grįždavau po varžybų. Tą patį jaučia ir vyresnieji sūnūs – jie Šiauliuose laimingi, jiems ten gera. Todėl dabartinėje situacijoje man buvo lengviau pasiaukoti, nei versti visus sekti paskui mane.

Gal daug kam netipiškas pasirodė ir mūsų sprendimas, kad Peteris atsikraustys į Lietuvą, o ne mes vyksime pas jį į Daniją. Bet priežastys buvo labai praktiškos: mano paaugliai sūnūs kalba lietuviškai, eina į lietuvišką mokyklą ir čia jaučiasi laimingi. Todėl mums atrodė, kad vienam žmogui paprasčiau persikelti į Lietuvą, nei visiems kraustytis į Daniją. Šiauliuose patinka ir Peteriui, čia įkurtuose namuose jaučiasi patogiai, saugiai. Mes susituokėme 2013-aisiais, o prieš tai ne vienus metus tiesiog draugavome, susitikinėjome. Mūsų gyvenimo būdas buvo tikrai netradicinis – kartais jis svečiuodavosi pas mane, kartais aš su vyresniais sūnumis važiuodavau pas jį, bet dažniausiai susitikdavome per varžybas skirtingose pasaulio šalyse. Ilgą laiką mes net negyvenome vienoje šalyje, ne tik po vienu stogu.

Kaip manote, kokių pokyčių bus atsiradus naujam šeimos nariui?

Turiu patirties, todėl žinau, kad kitą dieną į darbą tikrai nebėgsiu, lygiai taip pat neketinu kūdikio po mėnesio neštis į Seimo salę ir ten maitinti. Kita vertus, ilgos pauzės irgi neplanuoju – manau, po pusmečio galėčiau grįžti į darbus. Tikiuosi, viskas susiklostys sėkmingai ir aš galėsiu atlikti pareigą šeimai, bet kartu nenuvilti rinkėjų.

Nebaugina, kad intensyvus gyvenimas, blaškymasis tarp Vilniaus ir Šiaulių, siekiai ir politinės ambicijos pradės kenkti šeimos santykiams?

Mūsų su Peteriu išsiskyrimai dabar – labai trumpi, palyginus su tuo laiku, kai buvome profesionalūs sportininkai ir susitikdavome tik varžybose. Net nėra ką lyginti! Bet aš ne mažiau bijočiau rutinos ir nuolatinio buvimo vienam šalia kito. Gal mano požiūris į idealų šeimos modelį nėra labai tradicinis, bet, man atrodo, jei žmones sieja panašios vertybės, interesai, jei laikas kartu praleidžiamas prasmingai, toks gyvenimas – ne blogesnis nei dvidešimt keturios valandos per parą kartu. Aplink matydavau daugybę sėkmingų moterų pavyzdžių – jos drąsiai imdavosi iššūkių, derindavo karjerą ir šeimą. O man tos drąsos seniau trūko, kol mano gyvenime nebuvo pasirodęs Peteris. Jis kur kas didesnis feministas už mane, jo pažiūros į moters vaidmenį šeimoje ir visuomenėje net kardinalesnės už manąsias. Kasdien jam esu dėkinga, kad skatina nebijoti iššūkių.