Viktorija Jakučinskaitė: apie pokyčius gyvenime, santykį su paauglėmis dukromis ir pabėgimą per šventes

Trumpa dosjė

• GIMTASIS MIESTAS. Vilnius.
• MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Vasara.
• JAUKIAUSIA PASAULIO VIETA. Balio sala.
• MĖGSTAMIAUSIAS PATIEKALAS. Steikas.
• IDEALUS SAVAITGALIS. Atostogaujant ir keliaujant.
• ĮSPŪDĮ PADARĘS FILMAS. Serialas „Seksas ir miestas“.
• MĖGSTAMIAUSIAS POSAKIS. Visa, kas nutinka, – į gera.
• AUTORITETAS. Vienas žymiausių XX a. menininkų Pablo Picasso.

Metai eina į pabaigą. Daugeliui jie buvo nelengvi, o kaip jums?

Buvo visko, teko ir nemažai iššūkių. Tačiau, net kai būna labai blogai, vėliau sulauki gerų pasekmių. Sunkumai neretai mus atveda į kitą sąmoningumo ar pragyvenimo lygį. Bet kuriuo atveju įvyksta kažkokia transformacija.

Man pastarieji metai buvo labai stiprūs. Į gyvenimą atėjo joga, jau išsilaikiau vieną egzaminą ir po truputį žengiu link jogos mokytojos kelio. Prasiplėtė ir kitų veiklų kryptys, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose pradėjau rengti tiesiogines transliacijas, per kurias pasakoju žmonėms apie stilių bei įvaizdį. Kai kurie transliacijas net vadina laidomis, kuo labai džiaugiuosi. Tad jaučiuosi labai daug nuveikusi, bet kartu ir pavargusi.

O ką apie save šiais metais supratote, ką naujo atradote?

Man be galo sunkus buvo ruduo. Lankiausi pas psichologus. Net pas kelis. Kreipiausi į vieną, kuris specializuojasi darbo psichologijos srityje, pas kitą bandžiau kapstytis po vidinį pasaulį, išgyvenimus.

Kai moteriai apie keturiasdešimt, vyksta didžiulės vidinės permainos, visur imi ieškoti prasmės. Vieną dieną supranti, kad tikrosios tiesos yra daug gilesnės. Šalia to mokiausi jogos, kuri turi labai daug gyvenimo filosofijos.

Supratau svarbų dalyką – tam, kad būtume laimingi, viską jau turime. Nors taip mėgstame dairytis aplinkui ir žiūrėti, ką dar turi kiti. Dažnai atrodo, kad pas kaimyną ir žolė žalesnė, ir vyras puikesnis, ir vaikai geriau mokosi. Toks lyginimasis labai išvargina, kankina. Turime išmokti nežiūrėti į tai, kas vyksta pas kitus, o tai, kas geriausia, rasti savyje. Mes net nepastebime, kiek gerų dalykų turime, neužfiksuojame jų ir nepadėkojame.

Man kasdien būna didžiulis atradimas, kiek visko turiu. Buvau labai pavargusi nuo darbo ir pradėjau jo labai nemylėti. Tačiau jau po kelių seansų pas psichologę supratau, kad iš tikrųjų savo darbą dievinu, jį atlikdama išnaudoju visus turimus talentus, tik bėgdama pradėjau jo nebevertinti. Supratau, kad turiu daryti pertraukas, daugiau ilsėtis.

Iš šalies atrodote labai stipri, savimi pasitikinti. Tačiau akivaizdu, kad kaip ir visi patiriate silpnumo akimirkų. Kas tada padeda labiausiai?

Nesu mergaitė, kuriai nepatogu pasakyti, kad ji lankosi pas psichologą. Savo srities specialistai mums gali labai pagelbėti. Pastaruoju metu užsiimu joga, medituoju. Privalau ieškoti būdų, kas gelbsti sunkiomis akimirkomis. Padėti susiorientuoti savyje gali kiti, tačiau prisiimti atsakomybę už gyvenimą privalome patys. Niekam negalime permesti tos atsakomybės. Kiek pastangų įdėsime, tiek naudos ir turėsime.

Esu ieškantis, veiklus ir nuolat atsinaujinantis žmogus, o tie, kurie daug veikia, susiduria su daugybe iššūkių. Problemų sprendimas – neatsiejama gyvenimo dalis.

Maudynes lediniame vandenyje taip pat atradote šiais metais?

Jas atradau per karantiną, kai užsidarė sporto klubai. Net ne į visus miškus tada buvo galima važiuoti. Buvome uždaryti, o esu aktyviai sportuojantis žmogus. Tada negalėjau eiti nei į sporto klubą, nei į baseiną. Ir sugalvojome, kad vaikščiosime miške. Apie aštuonis kilometrus per dieną nužingsniuodavome. Ir taip vaikštinėdama pastebėjau, kad kai kurie žmonės maudosi. Galvojau: „Oho, kokie stiprūs.“ Man jie atrodė kaip didvyriai. Žavėjausi jų valia.

Ir po to pagalvojau, kad gal ir aš taip galiu. Tada su vyru pradėjome maudytis. Buvo spalis. Mums taip patiko, kad maudytis lauke ėmėme kartą per savaitę. Tai be galo gera terapija. Po jos jautiesi atsinaujinęs, energingas ir laimingas. Per karantiną šaltame vandenyje maudėmės nuolat, o dabar, daug dirbant, taip nebepavyksta.

Ar per šiuos metus išmokote gyventi lėčiau?

Viskas gyvenime ritasi bangomis. Tuo laikotarpiu, kai intensyviai praktikavau jogą, meditavau, tikrai gyvenau lėčiau. Tada, matyt, pasisėmiau daug energijos ir nėriau visa galva į darbus. Žinau, kad iki Kalėdų manęs laukia intensyvus laikas. Šiuo metu save skriaudžiu, apvagiu. Net kalendoriuje braukiu dienas, kiek liko iki atostogų (juokiasi). Žinau, kad paskui pailsėsiu, nes kelioms savaitėms išvyksiu svetur.

Gruodžio šventes sutikote ne namuose?

Taip. Labai nemėgstu tų ilgų šventinių dienų, kai nieko nevyksta. Sėdėti ir valgyti tuo laikotarpiu man didžiulė kančia. Esu veiksmo žmogus, tad dažniausiai tarp Kalėdų ir Naujųjų metų būname išvykę. Tik per karantiną neturėjome tokios galimybės. Šiais metais esame suplanavę kelionę į Tailandą. Kadangi dukros jau didelės, važiuosime atostogauti tik dviese su vyru.

Kokie jūsų santykiai su dukromis?

Labai įdomūs. Negaliu sakyti, kad auginu vaikus, nes jos jau suaugo. Dukros juokiasi: „Sakyk, kad turi ne du vaikus, o du žmones.“ Taigi jau nieko nebegaliu joms aiškinti ir įrodinėti. Kažką drausti tokiame amžiuje irgi būtų juokinga. Galiu tik gražiai patarti, padėti. Bet pagelbėti galima tik tada, kai prašo. Dar galiu apkabinti ir duoti daug meilės.

Turite kokių nors bendrų mergaitiškų ritualų?

Mano dukros labai savarankiškos ir joms patinka laiką leisti savaip. Aš esu pernelyg aktyvi ir noriu daug visko daryti. Jos tada sako, kad, jei jau noriu, galiu ir daryti, tik be jų (juokiasi).

Dukros daug ramesnės už mane. Bet turime mėgstamas vietas, į kurias nueiname drauge pavalgyti. Anksčiau galvojau, kad jos bus tokios, su kuriomis kartu puošimės, gražinsimės, dažysimės, kažką mergaitiško veiksime. Taip nėra. Mano stiliaus patarimų joms irgi nereikia.

O kokios grožio procedūros jums pačiai maloniausios?

Man grožio procedūros daugiau – disciplinos, o ne malonumo reikalas. Lankausi pas kosmetologą. Bet tai mano darbo dalis. Sutvarkyti nagai, plaukai, antakiai, išpuoselėta oda – tiesiog būtini dalykai. Būtinai sportuoju. Tai darau su treneriu jau daugelį metų. Ir visų šių dalykų nepriskirčiau lepinimuisi.

O kiek dar valandų sugaištu grožio klinikose, kur man atlieka įvairias injekcijas, aparatines procedūras. Bet aš ir noriu atrodyti ne pagal metus jauna, graži, man labai svarbi išvaizda, juk esu dailininkė. O lepinama jaučiuosi, kai mane masažuoja. Labai mėgstu ir karštą vonią.

Kiek dėmesio skiriate mitybai?

Tikrai nesu geras pavyzdys. Pati gaminu dažniausiai itališkus, prancūziškus patiekalus, kuriuose naudojama grietinėlė, sūris, mėsa... Mano paslaptis ta, kad valgau gana riebiai, bet mažomis porcijomis. Kavinėse niekada neįveikiu patiekalo, man visada būna per daug. Vienu prisėdimu nesu suvalgiusi dviejų cepelinų. Man visiškai užtenka ir vieno.

Kadangi minėjote, jog gruodžio švenčių nemėgstate, greičiausiai nesukate galvos ir dėl šventinio stalo.

Negaliu sakyti, kad niekada nešvenčiu. Į kelionę mes dažniausiai išvažiuodavome iškart po Kalėdų. Man labai patinka ruošti stalą. Anksčiau visi rinkdavosi mūsų namuose. Aš siūdavau specialias ilgas staltieses, derindavau jas prie lėkščių ir žvakių. Džiaugiuosi, kai į namus suguža artimieji. Bet man to reikia lygiai vieną dieną, o ne nuo Kalėdų iki Naujųjų metų.

Dovanas mėgstate?

Yra tokia knyga „Penkios meilės kalbos“. Viena iš meilės kalbų – dovanos. Ji tikrai nėra mano. Kad dovana man patiktų, žmogus turi labai gerai mane pažinti. Visos labiausiai man patikusios buvo nuo vyro. Jis puikiai mane pažįsta ir žino, kas labiausiai džiugina. O kalėdiniu laikotarpiu tas keitimasis dovanėlėmis mane vargina. Tai beprasmiški daiktų mainai, kai vienas kitam pridovanoja ir visiškai nereikalingų smulkmenų, kurios nugula lentynose.

Ar turite tradiciją metų pabaigoje susidėlioti tikslus ateinantiems?

Taip, aš mėgstu planuoti. Žmonės, kurie gyvenime daug veikia, į savo planus prisirašo visko. Juk jei tikslų neturėsi, nieko ir nesieksi. Aš labai mėgstu pareflektuoti – apgalvoju, už ką esu dėkinga šiems metams, ko labiausiai norėčiau kitais. Taigi planai reikalingi tam, kad sužinotum kryptį, kuria norėsi judėti kitąmet.

Kada jaučiatės pati laimingiausia?

Laimingiausia jaučiuosi būdama Azijoje. Kai lėktuvas pasiekia žemę, atsidaro durys ir pajaučiu tą karštį ir egzotišką kvapą, mane apima begalinė palaima. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau namuose. Azijoje būnu ramiausia ir laimingiausia.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.