Viktorija Jakučinskaitė mini 40 metų sukaktį: „Jau nesu ta naivi mergaitė, kuri skuba išsipasakoti“

Portalui Žmonės.lt jubiliejų mininti V.Jakučinskaitė atvirai – apie savęs atradimą, 20 metų trunkančius santykius su sutuoktiniu Vitalijumi Jančekovu, vienas kito išbandymu tapusias piršlybas ir su metais vis labiau branginamus tikrus draugus.

Viktorija, ne kartą esate minėjusi, kad rugpjūčio 15-oji – jums ne prie širdies. Kokiomis nuotaikomis pasitinkate jubiliejų?

Tikrai nemėgstu gimtadienių, tą dieną aš jaučiuosi labai pažeidžiama (šypsosi). Dėl šios priežasties, gimtadienį su draugais švenčiu rugsėjo 15 dieną. Per tą mėnesį man jau nebeatrodo tokia svarbi ši šventė, tad galima pasidaryti linksmą vakarėlį. Taip bus ir šiemet.

Tačiau vis dėlto šį gimtadienį pasitinku su dideliu dėkingumu. Tie metai kažkam gal tik atnešė karantiną, o man – daug naujų įspūdžių, atradimų. Pavyzdžiui, šiais metais pradėjau pilnai realizuoti save, kaip menininkę, per tapybą, pradėjau kurti savo svajonių fotosesijas moterims. Dabar kiekviena gali pasimatuoti „Tiulio fėjos“ sukneles ir susikurti deivės įvaizdį. Džiaugiuosi, kai matau žmonių veiduose šypsenas ir tada jaučiuosi išpildžiusi daug svajonių, jaučiuosi reikalinga. Tai man teikia laimę, tad ir gimtadienį pasitinku su šypsena (juokiasi).

O kas per tuos metus jums padėjo išlaisvinti svajones?

Už išsilaisvinimą tikrai galiu būti dėkinga karantinui. Anksčiau buvau užsisukusi biuro darbuose. Turiu didelę įmonę, tad kiekvieną dieną ėjau į darbą ir sukausi tarp žmonių, kiekvieną dieną turėjau begales suknelių primatavimų. Aš be viso to daugiau nieko nemačiau savo gyvenime ir tai tęsėsi daugybę metų. Pamažu pajutau, kad tie biuro reikalai, įsipareigojimai klientams ir darbuotojams pradėjo žudyti vidinį menininką. Pavyzdžiui, aš niekada negalėjau atsipalaiduoti ir išvykti atostogauti ramiai, be jokios minties apie verslą, apie darbuotojus. Jaučiausi kalta, jei ilsėdavausi, nes visada galvojau apie įsipareigojimus.

Kai prasidėjo karantinas ir sustojo darbai, iš pradžių labai išsigandau, nes atrodė, kad pasaulis griūna. Tačiau kai rudenį prasidėjo antroji banga, mano biure nebeliko didelės komandos, o tuo pačiu ir didelės atsakomybės. Tuomet atėjo noras viską išparduoti, uždaryti ir daugiau nieko nebetęsti šioje sferoje... Tai man atrodė tiesiog nebereikalinga. Gana.

Tuomet prasidėjo visai kitoks gyvenimas – gyvenimas sau. Supratau, kaip ilgai neskyriau sau dėmesio ir nedariau to, ką aš iš tiesų noriu. O juk norėjau tapyti! (šypsosi) Galiu sakyti, kad į karantiną įėjau būdama vienu žmogumi, o išėjau kitu – geresniu. O kai sustiprėjau, vėl viskas stojo į vėžes – vėl atsirado darbų, vėl viskuo mėgaujuosi. Viskas kaip ir seniau, tik dabar aš save atskleidžiu visapusiškai. Dabar jaučiu, kad visos ribos, kurias regėjau iki tol, išnyko, tad galiu dirbti nesustodama.

Ar nebijote ir vėl perdegti?

Aš jau išmokau leisti sau tiesiog sustoti ir nejausti dėl to jokio gėdos jausmo ar kaltės. Juk būna, kad pagalvojame: „Oi, aš ilsiuosi, o visi dirba, siekia savo tikslų“. Suprantu, kaip svarbu leisti sau pabūti atsipalaidavus, sukaupti jėgų, pamedituoti, pasivaikščioti po mišką. Mane tokie dalykai labai pakrauna.

Dar labai pakrauna kelionės (šypsosi). Aš tiesiog negaliu visą laiką sėdėti ir žiūrėti į keturias sienas. Man, kaip menininkei, tuomet nėra įkvėpimo, man reikia keliauti. Su šeima esame apkeliavę daug šalių, turime net savo mėgstamiausias, į kurias vis stengiamės nuvykti. Pavyzdžiui, Tailandas, Balio sala, Vietnamas, Kambodža, o iš artimesnių šalių – Italija. Jose galėčiau net gyventi (šypsosi).

Ar pagalvojate apie gyvenimą svetur?

Galvojame, bet kadangi, mes su vyru dar esame jauni ir labai darbingi, tai pats laikas padirbėti. O ir mūsų dukros turi baigti mokyklas. Kai tai įvyks, mes su vyru sezono metu padirbsime, o žiemas leisime Azijoje, kaip ir visada norėjome. Žinoma, visam laikui išvykti nenorėčiau. Lietuvoje jaučiuosi reikalinga.

Jūsų vyresnioji dukra Ieva ir jūsų verslas yra bendraamžiai – abiems sukako 17 metų. Ar pačioje pradžioje nebūdavo sunku suderinti savirealizaciją su motinyste?

Ne, viską dariau lygiagrečiai. Pavyzdžiui, imdavau kūdikį kartu, kai važiuodavau į siuvimo studiją, pastatydavau lopšelį ant sukirpimo stalo ir dirbdavau (šypsosi). O kai vaikai jau buvo mokyklinukai, vyras atveždavo pas mane ir jos ten po stalu vaikščiodavo, žaisdavo.

Džiaugiuosi, kad sugebėjau viską suderinti, kad dukros visuomet dalyvavo mano gyvenime, nes darbas man taip pat labai svarbus. Dukros augo žiūrėdamos į dirbančią mane, tad jos puikiai supranta, kaip svarbu yra moteriai realizuoti save. Negali vien su vaikais užsidaryti ir sėdėti.

Jūs nuo pat vaikystės svajojote būti dizainere, o ar jūsų dukros – Ieva ir Veronika – taip pat domisi mada?

Ne, mano dukroms mada nėra labai įdomi, nors jos per stilių išreiškia save. Mano akimis žiūrint, jos rengiasi labai keistai, bet aš suprantu, kad jos yra šiuolaikiškos ir atitinka šių metų tendencijas. Aš, būdama jų amžiaus, buvau visai kitokia – buvau fyfa, tad man reikėjo aukštakulnių, suknelių… Jos grožį mato kitaip.

O ar bandote patarti joms stiliaus klausimais?

Ne, jokiu būdu. Jei mano nuomonės neklausia, tai aš ir nepatarinėju. Negalima (šypsosi). Aš visuomet savo dukroms bandau būti draugė ir jas suprasti. Pavyzdžiui, mano vyresnėlė Ievutė vis sako, kad su manimi būdama jaučiasi ne kaip su mama, o kaip su vyresne sese. Aš tuo labai džiaugiuosi. Visada norėjau draugiškų santykių su dukromis, tad joms ir daug leidžiu, ir daug nusileidžiu. Man svarbiausia, kad mano vaikai būtų laimingi, tai leidžiu augti laisvomis asmenybėmis. 

O pati paauglystėje sulaukėte šeimos palaikymo, kai pasirinkote dizainerės kelią?

Taip, mane nuo pat mažens labai palaikė tėvai. Jie mane skatino piešti, o kai tapiau, visuomet pagirdavo, sakydavo, kad esu šaunuolė, gabi.

Bet mane palaikė ir kiti žmonės. Pavyzdžiui, mano vyras, kai aš Vilniaus dailės akademijoje buvau dar tik pirmo kurso studentė, pasakė, kad aš esu genijus (juokiasi). Aš iki šiol prisimenu tuos žodžius ir tikiu, kad jei aplinka tavimi tiki, tai tu padarysi dvigubai ar net trigubai daugiau.

Jūs su vyru kartu esate jau 20 metų. Kaip puoselėjate savo santykius?

Oi, kaip greitai tas laikas bėga... Pastebiu, kad kuo toliau, tuo labiau mūsų požiūris, mūsų interesai sutampa. Tikriausiai tai ir yra stiprybė.

Kartą savo vyro paklausiau, kodėl jis neturi kokio nors hobio, o jis man atsakė: „Tu esi mano hobis“ (juokiasi). Džiaugiuosi, kad tas buvimas su manimi net ir po tiek metų jam nėra darbas, o vis dar išlieka hobiu.

O ar vienas kitam darote staigmenas? Ar vyras stengiasi jus nustebinti?

Žinote, yra tokia problema – aš labai nemėgstu staigmenų! Aš jų net bijau, nes labai tiksliai žinau, kas man patinka, o kas ne, tad visus artimuosius ir draugus iš karto įspėju, kad nebandytų nustebinti.

Pamenu, mano vyras, sugalvojęs pasipiršti, įteikė žiedą, kurio aš nebuvau užsidėjusi nė karto gyvenime. Vėliau ėjau ir išsirinkau sau patinkantį žiedą. Nuo to laiko jis man staigmenų nedaro ir supranta, kad viskas turi būti aptarta.

O kaip jis reagavo, kai pakeitėte sužadėtuvių žiedą?

Tuo metu jam išties buvo skaudu, bet juk per tokias pamokas ir pažįsti vienas kitą. Juk viskas ateina per bandymus ir išbandymus. Galbūt todėl dabar viskas einasi taip gerai. Jis man yra ne tik sutuoktinis, jis man – artimas draugas, kuris supranta ir palaiko. 

O ką  apskritai jums reiškia draugystė? Ar daug draugų turite?

Labai mažai ir kuo toliau, tuo jų mažiau, tad tikrus draugus tik dar labiau pradedi vertinti. Mano gyvenime buvo daug situacijų, kai ir apgavo dėl pinigų, ir išdavė, ir apkalbėjo, tad taip ir mažėja tas bičiulių ratas.

Iš tiesų, žmonių, kuriais galima pasitikėti, yra vienetai, tad pasimokiau – jau neskubu kiekvienam atverti širdies. Jei seniau buvau ta naivi mergaitė, kuri skuba išsipasakoti, tai dabar esu moteris, kuri dažniausiai savo mintis ir išgyvenimus pasilieka sau. Aš galiu pati su savimi viską aptarti mašinoje ir man to užtenka. Dabar sukūriau gyvenimą, kurio aš pati noriu, tad man įdomu būna ir pačiai su savimi.

Užsiminėte apie apkalbas. Esate žinomas žmogus, tad, be jokios abejonės, neišvengiate ne tik apkalbų, bet ir piktų repliktų. Kaip reaguojate į jas?

Aš retai susiduriu su negatyvu, nes savo veikloje esu labai teigiama. Nors pastaruoju metu vis daugiau laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose, juos išnaudoju darbui, bet ten neaptarinėju temų, kurios neapima mano veiklos. Tad ką  blogo apie mane parašysi? Beveik nėra ką.

Žinoma, būna reti atvejai, kai pila purvą, bet užblokuoji tą žmogų ir tiek. Niekada į blogą neatsakinėju blogu. Kam piktžoles auginti?

Minite jubiliejų, ko sau palinkėtumėte ateinantiems metams?

Aš palinkėčiau sau turėti daug energijos, nes būna dienų, kai aš jaučiuosi blogai, esu pervargusi, tada negaliu gyventi taip, kaip aš mėgstu. O aš mėgstu kąsti gyvenimo pyragą pilna burna… Noriu, kad mano svajonių sparnai dar labiau augtų, kad viską galėčiau daryti dar galingiau, dar griausmingiau ir kad ir toliau galėčiau puošti kitų gyvenimą (šypsosi).