Viktorija Jakučinskaitė: „Pagaliau sugalvojau, kaip savo kūriniais įrodyti meilę Vilniui“

„Užaugau daugiabutyje, viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų. Tuomet senamiestis nebuvo madingas, o jaunos šeimos, kaip ir mano tėvai, veržėsi gyventi naujos statybos namuose – ten, kur patogiau, nes yra atskira virtuvė, centrinis šildymas ir karštas vanduo. Į miesto centrą mes važiuodavome retai, bet man labai patiko senamiestis – kaskart jame jaučiausi kaip pasakoje: senove alsuojančios miesto gatvės man atrodė lyg pilki pilių griuvėsiai, pilni tuščių labirintų, kur laikas sustingęs amžiams“, – pasakoja „Tiulio fėjos“ įkūrėja.

„Į kupiną paslapčių ir istorijų senamiestį mane dažniausiai veždavo močiutė, su kuria mes leisdavomės po jos jaunystės prisiminimų ekskursiją. Čia ji mylėjo, čia gimė jos vienturtis sūnus – mano tėtis. Kaskart ji man rodydavo balkoną, tiesiai prieš Katedros aikštę ir kreivą laikrodžio bokštą, kaskart prisimindama, kaip tėtis, būdamas mažas, perlipo per to balkono turėklus ir vos neiškrito, – į prisiminimus nugrimzta Viktorija Jakučinksiatė. – Tradiciškai praeidavome ir pro kitą jos jaunystės butą – su vaizdu į geltonų plytų pilį prie Žaliojo tilto. Močiutė pasakojo, kaip nugriovė dalį per langus matytos pilies, nes ten reikėjo tiesti kelią. Mėgdavome užlipti ant Barbakano kalno, kur, atrodo, ir siela pakildavo virš begalinių bažnyčių bokštų sodo, mozaikos iš čerpinių stogų ir atsiveriančių slaptų kiemų bei kiemelių. Močiutė visada sakė, kad gražesnio miesto nėra gyvenime regėjusi.“

„Miestas iš pasakos, su pastatais ir namais, kurių jau nebestato. Bažnyčios, varpinės, kupolai, bokštai – kaip man atsižiūrėti juos, kaip įsiūti į savo atmintį, kad užsimerktum ir matytum, kaip dabar matau aš“, – sako dizainerė.

„Meilę šiam miestui aš noriu įrodyti savo darbais. Kaip ir meilę gyvenimui, kurią aš įkūniju kiekviename savo naujame kūrinyje. Mano vaikystės draugus, mano močiutės meilę ir ilgesį, bei begalinį laimės jausmą, kad gimiau ne kur kitur, o Vilniuje, – visa tai aš sudėsiu į tai, ką kiekvienas galės išsinešti su savimi, nesvarbu, kur begyventų“, – pristatydama naująja kolekciją sako Viktorija Jakučinksiatė.

„Šią, kupiną meilės, kolekciją rengiau ilgiau nei trejus metus. Grafikės Editos Suchockytės eskizai buvo sukurti specialiai šiai kolekcijai. Ant baltos lyg popierius milžiniško formato drobės ranka nubrėžtos didingos Vilniaus bažnyčios, namai su čerpių stogais, miniatiūriniai langeliai ir mūro raštas. Persipynę skirtingi architektūros stiliai, o virš jų – dideli plaukiantys debesys. Įkalbėjau talentingą grafikę pavaizduoti mūsų unikalius miesto simbolius ir paverčiau sukneles jos eskizų albumu. Vertinkite, matuokitės, džiaukitės ir mylėkite Vilnių kartu su manimi. Išsivežkite į tolimiausius kraštus, nešiokite savo širdyje ir ant savęs. Tegul visas pasaulis mato, kaip mes didžiuojamės mūsų istorija ir Vilniaus unikaliu grožiu“, – sako Viktorija Jakučinksiatė.