Viktorija Šaulytė-Mockė – apie patirtą perdegimą ir išsipildžiusią svajonę vaidinti teatre

Viktorija Šaulytė-Mockė / Godos Jakimavičienės nuotrauka
Viktorija Šaulytė-Mockė / Godos Jakimavičienės nuotrauka
Remigija Paulikaitė
Šaltinis: Žmonės
A
A

„Žmonės skundžiasi rudeniu, o man nuostabu jausti lietų, stebėti, ką gali gamta. Kartais einu per čežančius lapus ir apima jausmas, kad tuoj jie pradės aplink mane suktis, – šypsosi kūrybininkė Viktorija ŠAULYTĖ-MOCKĖ (30). – Anksčiau atrodė, kad labai svarbu karjera, pinigai. Tačiau šiandien esu sveika, galiu kvėpuoti, matyti metų laikų kaitą – man tai yra didžiausias stebuklas.“

Iš socialinių tinklų susidaro įspūdis, kad romantikos tavo gyvenime tikrai labai daug!

Norisi romantizuoti kasdienybę, ją pagražinti tarsi mostelėjus stebuklų lazdele. Todėl dažnai balansuoju tarp fantazijos ir realybės. Instagramas – irgi scena, net labai didelė. Ten mes save rodome, kuriame, pristatome, parduodame. Vieni daugiau kalba, kiti daug rodo savo gyvenimo, o aš pasakoju vaizdu. Toks mano kelias, nebandau būti panaši į kitus. Darau, kaip matau, jaučiu.

Viskas prasidėjo nuo drabužių derinių, pamažu išaugo į temines fotosesijas. Tiesiog pamatau, patiriu, paragauju ir jau įsivaizduoju, kaip tai turėtų atrodyti vizualiai. Man patinka spalvos. Jos suteikia daug energijos, kažką pasakoja. Vienu gyvenimo etapu buvau įtikėjusi, kad nemėgstu juodos, sakydavau, kad ji net ne spalva. Tačiau ir ji jau grįžo į mano garderobą.

Tos fotosesijos – mano vidinis pasakojimas, kartais sunkiai nusakomas žodžiais. Jose dažnai jaučiuosi tarsi Alisa Stebuklų šalyje, kuri įžvelgia stebuklus mažuose dalykuose. Ta mergaitė turi ir daug empatijos. To ir aš turiu tiek, kad kartais nebeišlaikau balanso ir krintu į kraštutinumus: man viskas būna arba taip beprotiškai gerai, kad esu pasiryžusi įgyvendinti slapčiausius norus, arba taip blogai, kad nenoriu nieko matyti.