Viktorija Šaulytė-Mockė: apie tapatybės krizę ir kodėl po 9 mėn. gyvenimo pajūryje grįžo į Vilnių

Trumpa dosjė

• HOROSKOPO ŽENKLAS. Šaulys.
• MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Tas, kuris yra dabar.
• JAUKIAUSIA PASAULIO VIETA. Mano širdyje.
• PATIEKALAS. Mamos gamintas maistas.
• GĖRIMAS, KURIAM SUNKU ATSISPIRTI. Kava, kava ir dar kartą kava!
• SVARBIAUSI GYVENIMO ŽMONĖS. Aš, mano šeima, artimieji, draugai.
• HOBIS. Boksas, žygiai, poezija.
• SVAJONIŲ KELIONĖ. Ilga išvyka kemperiu arba su kuprine ant pečių pėščiomis.
• GYVENIMO AVANTIŪRA. Realybės šou.
• AUTORITETAS. Alisa Stebuklų šalyje.

Ar mada ir stilius vis dar neatsiejama jūsų kasdienybės dalis?

Stilius visuomet yra mano gyvenime. Jis juk apie viską: sėdėjimą, konkrečios dienos kvepalų aromatą, knygą ar maistą lėkštėje. Jis visada gyvena mumyse.

Tačiau šiuo metu keliu klausimą, kaip save vadinti ar pristatyti. Iš vienos pusės, tai yra juokinga, juk esam laisvi žmonės, kurie neturi niekam nieko aiškintis. Tačiau kartais baisu pripažinti, kad išgyvenu tapatybės krizę ir man dėl to gera.

Nebedirbu su klientais privačiai, tačiau turiu kūrybinių projektų, kurie labai džiugina. Vienas iš tokių – kuriu drabužių kolekcijas žaidimui. Taip pat manęs, kaip stilistės, dažnai prireikia reklamos kampanijose. Kas žino, kas manęs laukia ateityje, bet šiandien save labiau laikau kūrėja nei stiliste.

Ar niekada nesvarstėte išbandyti jėgų kitoje sferoje?

Visuomet svarstau, kaip save dar geriau pažinti ir realizuoti. Tačiau mano darbo dienos yra labai skirtingos, nors kartais ir atrodo panašios. Man tai labai patinka, bet būna akimirkų, kai vidus šaukte šaukiasi rutinos. Visada norėjau save realizuoti kaip renginių vedėją. Bėgant laikui pastebiu, kad vis daugiau žmonių patiki manimi ir atiduoda renginį į mano rankas. Tai didelė dovana.

Pakalbėkime apie madą. Kokios yra pagrindinės šio sezono tendencijos?

Manau, pagrindinė tendencija yra atrasti savastį, drabužius ir spalvas, su kuriomis jaučiamės geriausiai, nesprausti savęs į išgalvotus rėmus.

Kaip keičiasi spalvos? Manau, kad jos labiau priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo, darbo ar nuotaikų. Spalva yra energija, kuri susilieja su tam tikru asmeniu. Juk ne visų medžių lapai rudenį pageltonuoja. Taip pat ne visų žmonių spintos pasibaigus vasarai turėtų supanašėti. Vieni negali gyventi be ryškių spalvų, todėl nekreipia dėmesio į sezoną. Kiti visuomet renkasi tamsesnius tonus.

Kurį laiką gyvenimą kūrėte Klaipėdoje. Kas lėmė sprendimą vėl grįžti į sostinę?

Su vyru visuomet norėjome pasimatuoti gyvenimą pajūryje, nes širdis traukė į Baltijos pusę. Mūsų vis klausdavo, ką ten veiksime, ar turime kokių giminaičių. O mes, vedami širdies, norėjome savomis kojomis praminti Klaipėdos grindinį. Tačiau didžioji dalis darbų liko Vilniuje, teko itin dažnai važinėti pirmyn ir atgal, tad po 9 mėnesių nusprendėme šį etapą baigti ir grįžti į Vilnių. Tačiau tikrai jaučiame, kad ne visam laikui.

Kas labiausiai patiko gyvenant pajūryje?

Net sunku nupasakoti, kaip pasiilgstu jūros skleidžiamos energijos, apimančio jausmo ir kopų... Laikas ten teka lėčiau ir viskas atrodo paprasčiau. Valgau lėčiau, vaikštau lėčiau, bendrauju lėčiau. Pajūrio energija įžemina ir sujungia su gamta. Aš pati ten sau labiau patinku. Galbūt galėčiau tokia būti ir Vilniuje, bet vis vien jūra traukia stipriau.

Kas jums yra svajonių namai, kaip jie atrodo?

Namai man yra jausmas, kurį galima patirti visur. Aš jį jaučiu net keliaudama kemperiu. Turbūt todėl, kad namai man siejasi su manimi, vyru ir šunyte Elfe. Žinoma, reikalingos ir sienos, todėl dažnai galvoju, kuriame mieste jas įtvirtinti. Kol kas jos yra Vilniuje.

Ar niekada nekilo mintis kraustytis gyventi svetur?

Labiau galvoju apie ilgesnes keliones. Turiu svajonę įveikti visas savo baimes ir viena arba su vyru iškeliauti Šv. Jokūbo keliu, kiek kojos neša ir širdis leidžia. Taip pat labai norėčiau gyvenimo ant ratų – kemperyje, keliauti ilgesnį laiką, naktimis klausytis svirplių, o dienomis maudytis kriokliuose. Esu tokia dėkinga už visas gamtos dovanas, jos yra tokios reikšmingos mano gyvenime.

Anksčiau rašėte tinklaraštį ir vedėte laidą. Ar vis dar užsiimate šiomis veiklomis?

Šiuo metu tinklaraščio veikla sustojusi, nes nesu tikra, ar noriu dalytis savo mintimis, ar turiu ką papasakoti. Tačiau šis ruduo man padovanojo norą kurti ir parodyti save tokią, kokia esu dabar, šią akimirką. Vėl jaučiu tą stiprią energiją rašyti ir priimu ją. Man rašymas lyg terapinė priemonė, jausmų apipavidalinimas žodžiais. Kartais aš nemoku papasakoti, bet galiu parašyti. Pamatau vaizdą, per kūną pereina virpulys ir būtinai tą jausmą noriu užrašyti, nes jaučiu laikinumo svorį.

Na, o kalbėdama apie laidą „Vieno kavos puodelio istorija“, norėčiau su džiaugsmu pranešti, kad 2023 metais ji tikrai bus. Dėl to esu labai laiminga.

Iš kur semiatės įkvėpimo?

Kaip ir minėjau, mintys kyla spontaniškai. Noras kurti gali plūstelėti venomis einant gatve ar paskaičius knygos pastraipą. Kitą kartą – žiūrint į lubas arba fantazuojant. O momentais – visiškoje tyloje. Tačiau pastebėjau, kad tikriausias įkvėpimas gimsta iš stipraus jausmo. Labai gerai jaučiuosi apimta melancholijos. Turbūt čia ir slepiasi didysis įkvėpimo šaltinis.

Kaip dabar atrodo įprasta jūsų diena?

Kai viskas tampa įprasta, pasidaro nuobodu. Man patinka gyvenimą paįvairinti vis kitomis dekoracijomis. Todėl ir darbo dienos labai skirtingos. Vieną dieną gyvenu kompiuterio ir užrašų ritmu – kuriu, rašau, dėliojuosi planus. Kitą kartą mašinos ritmu, kai važinėju, susirenku drabužius, rekvizitus ar vykstu į susitikimus. O būna dienų, kai didžiąją laiko dalį tenka praleisti fotografuojantis ar filmuojantis.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

Mano laisvalaikis labai priklauso nuo to, kokiu savaitės ritmu gyvenu. Kartais norisi ilgiau gulėti lovoje, išgerti ne vieną puodelį kavos ir skaityti knygą ar žiūrėti filmus. O kitą kartą eiti į žygius, keliauti ar leisti laiką su artimaisiais.

Kaip tik neseniai lankiausi Škotijos sostinėje Edinburge. Labai sužavėjo miesto mistiškumas, aplink tvyranti filmų apie Harį Poterį atmosfera, pastatų ir gamtos autentiškumas. Net lietus pagražina šį miestą, be jo, atrodo, kažko trūksta.

Visame tame, manau, svarbiausia leisti sau būti taip, kaip norisi tą akimirką. Taip išreiškiama pagarba ir dėkingumas sau.

Viktorija, o kokių hobių dar turite?

Mėgstu ilgus žygius. Skaityti poeziją. Eiti į bokso treniruotes. Mano gyvenime per daug kraštutinumų, tad visi šie hobiai primena apie akimirkos gylį.

Taip pat mėgstu dekoruoti, apgalvoti visas švenčių, kelionių ar sukakčių detales iki paskutinio siūlo. Nežinau, ar tai hobis, bet tokia esu – viskas turi būti įgyvendinta pasitelkus jausmą. Iš tiesų kartais per daug gyvenu pasakomis nei realybe. Nors kas čia žino, kas yra tikra.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.