Vilija Matačiūnaitė: „Londone lietuvį išduoda liūdnas veidas“

Laidai „Tapatybė.LT“ mergina pasakos, jog jos kūrybos variklis – aplink esantys žmonės: „Mane įkvepia žmonės, nes nesu atsiskyrėlė, gyvenu tarp žmonių, esu sociali, bendraujanti, ir, jeigu ne mano pačios asmeninės patirtys, tai mano artimų žmonių išgyvenimai mane įkvepia ir kurti, ir dainuoti.“

Jau dvidešimt metų dainuojanti Vilija, populiariosios muzikos mylėtojų įvertinta už išskirtinį, sodrų balsą, nepraranda ryšio su Lietuva – būdama svečioje šalyje dažnai bendrauja su tautiečiais, pasiilgsta savo gimtojo miesto ramybės, artimųjų: „Aš manau, jog bet kuriuo atveju migruoti yra sveika ir naudinga. Mažų mažiausiai, tai yra akiračio plėtimas – susipažįsti su kita kultūra, kitokiu gyvenimo būdu, kiekvieną kartą grūdiniesi, nes tu pradedi visur iš naujo, nuo nulio. <…> Būdama Londone labiausiai pasiilgstu ramybės. <…> Visiems yra svarbi ramybė, harmonija, laimė. Laimė iš tų dalykų ir susideda, kai esi ramus dėl savo darbo vietos, dėl savo aplinkos, sveikatos, vaikų ir artimųjų.“

Nors dauguma Vilijos dainų yra parašytos anglų kalba, atlikėja didžiuojasi esanti lietuvė ir, išplaukusi į tarptautinius muzikos vandenis, niekada nekeistų savo lietuviško vardo į kokį nors užsieniečiams lengviau ištariamą pseudonimą.

Pasakodama apie Londone sutiktus lietuvius, dainininkė prisipažino, jog minioje ji greitai atpažįsta tautietį.

„Paskutiniu metu gyvendama Londone labai susidraugavau su lietuviais. <…> Liūdnas veidas išduoda lietuvį. Rusas būna piktas, lenkas – chamavotas, o lietuvis – visada nusiminęs, nelaimingas“, – juokiasi Vilija. Tautiečiams, gyvenantiems svečiose šalyse, ji nori palinkėti stiprybės siekiant užsibrėžtų tikslų: „Išeiviams palinkėčiau nepasiduoti ir judėti į priekį. Tai nereiškia, kad reikia spjauti kažkam į veidą ir lipti per galvas, bet būtina tikslingai, kryptingai judėti. Į priekį. Ne ratelyje, ne vietoje trypti. Manau, mes galim daug daugiau, nei patys apie save galvojame.“