Vilija Pilibaitytė-Mia: „Meilė gražiausia tuomet, kai nėra jokių įsipareigojimų“ (papildyta sausio 26 d.)

– Daugelis televizijos projekto „Kviečiu šokti“ dalyvių neseniai buvo draugiškai nulėkę pailsėti į Egiptą. Nenorėjai vykti su jais?

– Ech, koks ten poilsis su šokėjais... Paskui dar savaitę reikėtų ilsėtis namie (juokiasi). Iš tiesų norėjau – ta kompanija labai smagi, bet darbai sutrukdė. Jau ant nosies – naujas televizijos projektas: su Giedriumi Leškevičiumi dabar kasdien repetuojame „Žvaigždžių duetams“. Visokių naujų dainų esame prigalvoję... Man labai gera su juo dainuoti, nes jis – labai lankstus.

– Į kurią pusę tu lenki, ten ir palinksta?

– Visi turime charakterį... Bet jis – tikrai geras žmogus. Ir gerokai patobulėjęs nuo tų laikų, kai mudu laimėjome „Žvaigždžių duetų“ Auksinius mikrofonus.

– Beje, ką su jais nuveikėte?

– Maniškis taip ir stovi namie – nenunešiau juvelyrams išlydyti (juokiasi). Nors tie brangakmeniai – safyrai, rubinai – tikrai atrodo gundomai...

– Kiek gražių žiedų išeitų... Na, kai laimėsi antrą Auksinį mikrofoną, galėsi bent vieną išlydyti!

– Keista, bet iš tiesų sapnavau, kad jau turiu ir antrą... Smagu būtų, žinoma.

– Ką veiki, kai nesiruoši „Duetams“?

– Dirbu kaip išprotėjusi – koncertuoju, važinėju po visą Lietuvą per lietų ir sniegą. Spontaniškai buvau sugalvojusi parduoti savąjį dodžą: užsisvajojau apie naują „Audi A5“ ar sportinį BMW, bet paskui pamaniau, kad dar palūkėsiu. Taip pat su butu: vis ruošiuosi pirkti, bet niekaip nenusiperku.

– Lauki antrosios krizės bangos?

– Sąžiningai? Laukiu! Galvoju, kad greičiau ta krizė ateitų (šypteli). Negalima taip kalbėti, bet tada bent jau nusipirkčiau butą. Galėčiau pirkti ir dabar, bet vis bijau – o jei prašausiu, paskui ims ir atpigs...

– Sako, šiemet bus pasaulio pabaiga. Geriau pagalvojus, kam tau tas butas?

– Tikrai – kam (juokiasi)? O jei rimtai, ta nelemta pasaulio pabaiga mane jau ima gąsdinti. Kur žingsnį bežengtum, visi apie ją kalba, o aš tik klausausi ausis suglaudusi... Domiuosi astronomija: tikrai gali nutikti kas nors netikėto, kai visos planetos stos į vieną liniją. Kita vertus, jos buvo taip pat išsirikiavusios 1998-aisiais ir nieko nenutiko.

– Ką darytum, jei tvirtai tikėtum nelemtąja pabaiga?

– Man svarbiausia – vaikas ir patys artimiausi žmonės. Jei žinočiau, kad tikrai ateina paskutinioji, mažiau dirbčiau ir daugiau laiko praleisčiau su jais. Galbūt išvažiuočiau iš Vilniaus, grįžčiau į kaimą pas tėvus... Nebeleisčiau sūnaus į mokyklą – visas likusias dienas būtume drauge.

– Tikra romantikė pasakytų: „Jei žinočiau, kad greitai mirsiu, aplankyčiau visus vaikinus, kuriuos kadaise mylėjau, bet nuslėpiau savo jausmus, ir prisipažinčiau...“

– Neabejoju, kad ir aš taip padaryčiau, – išsakyčiau jiems viską, ką jaučiu... Iš tiesų taip yra: mes bijome atsiverti mylimiems žmonėms ir vis kažko laukiame, o juk gyvename neamžinai. Rodos, nepatogu pasakyti žmogui, kad jį myli: o ką, jei neatsakys tuo pačiu?.. Bet juk tai – vis tiek labai gražu. Manau, bet kokiu atveju reikėtų visiems išsakyti, ką jauti ir ką galvoji. Jeigu jie ir nesugebės to įvertinti, patys bus kalti.

– Bet sutik: išpažinus meilę, vyras pamažu nustoja siekti mylimos moters dėmesio, ima su ja elgtis taip, lyg jos meilė būtų savaime suprantamas dalykas...

– Mes visi tokie esame – ne tik vyrai, bet ir moterys. Jau seniai įsitikinau: tik neapibrėžtumas gimdo jausmus. Kai nežinai, kas vyksta, kas tarp tavęs ir jo yra, tas žmogus tave labai traukia. O kai santykiai visiškai aiškūs, tu myli, aš myliu, tviska žiedai – žiūrėk, visas įdomumas ima ir dingsta. Todėl žiedų aš nebenoriu. Vedybos – pernelyg apibrėžta sąvoka: geriau meilė tegul lieka bent truputį neapibrėžta... Vis dėlto meilė gražiausia tuomet, kai nėra jokių įsipareigojimų.

– Pastaraisiais metais aiškinaisi santykius su buvusiu sužadėtiniu Radvilu Bubeliu: judu skyrėtės, taikėtės, vėl skyrėtės... Koks etapas dabar?

– Mes išsiskyrėme prieš tris mėnesius, drįstu sakyti – galutinai. Buvome išsiskyrę ir anksčiau, pagauta emocijų mėčiau sužadėtuvių žiedus, bandėme lipdyti santykius iš naujo... Bet šįkart – esu tikra – jau viskas baigta.

– To nežinantis lengvai galėtų apsigauti: judu su Radvilu drauge lankotės kavinėse, net į sporto klubą važiuojate kartu...

– Na, ir kas? Aš – laisva moteris, pasivaikščioti ar nueiti į kiną galiu, su kuo noriu. Mudu bendraujame, bet tai nereiškia, kad turime artimų santykių.

– Ar tai nėra tuščių vilčių suteikimas kitam žmogui?

– Aš žinau, kad jis mane labai myli. Taip, geriau pagalvojus – gal tai ir yra vilties suteikimas... Bet man smagu bendrauti su buvusiais mylimaisiais. Kiek jų turėjau – iki šiol su visais gražiai draugauju. Nėra taip, kad nutrūko santykiai – ir viskas, išmečiau žmogų į šiukšliadėžę!

– Buvusį vyrą kuriam laikui buvai išmetusi...

– Buvau... Bet jis iš ten išsikapstė (šypsosi). Pati dariau viską, kas įmanoma, kad mudviejų santykiai būtų normalūs, – vis dėlto turime vaiką. Bet tai nereiškia, kad jam suteikiu didesnių vilčių.

– Tavo buvęs vyras – vis dar vienišas?

– Vienišas.

– Visi, kuriems tenka laimė nors trumpai pabūti su tavimi, paskui jau nieko kito nebenori?

– Keista, bet taip (šypteli). Vienas iš mano buvusiųjų – Tomas, kuris iki šiol tebėra geriausias mano draugas, – kažkada pasakė: „Niekada nerasiu kitos moters, su kuria būtų taip įdomu.“ Su manimi būdamas niekada nežinai, kas nutiks po akimirkos. „Tu kasdien keitiesi kaip chameleonas, – sakydavo jis. – Vieną dieną esi vienokia, kitą – kitokia. Tavęs neįmanoma iki galo pažinti.“ Aš iš tikro tokia esu. Taip tiesiog įdomiau gyventi.

– Ar nė vienas nėra išsigandęs, kad esi tokia neprognozuojama, ir nuo tavęs pabėgęs? Juk pasitaiko žmonių, kuriems patinka stabilumas...

– Ne. Gal ir išdidžiai nuskambės, bet visi buvę vyrai su manimi skyrėsi labai skaudžiai. Pati niekuo negalėdavau jiems padėti: visuose artimuose santykiuose staiga ateidavo etapas, kai meilė peraugdavo į paprastą draugystę. Kai mylimas žmogus tampa tik draugu, nieko nebegaliu padaryti ir belieka skirtis. Tada būna skaudu iki beprotybės: suprantu, jog turiu tą žmogų paleisti, nes myliu jį ir linkiu, kad būtų laimingas... Myliu jį kaip draugą – ir tai lieka visam laikui. Kai su Radvilu dar buvome pora, buvau jam griežtai pasakiusi: „Jeigu Tomas man paskambintų vidury nakties ir paprašytų pagalbos, tuoj pat važiuočiau pas jį.“

– O Radvilas su šautuvu važiuotų iš paskos...

– Tikriausiai (juokiasi). Bet vis tiek manau, kad negalima mylimųjų nubraukti lyg nebuvusių. Vis tiek su jais gyvenai, daug džiaugsmo ir skausmo patyrei...

– Kodėl judu su Radvilu galiausiai išsiskyrėte?

– Jis nebuvo aukso gabalas. Daug ko prikrėtė... Aš tiesiog labai pavargau.

– Taip vadinasi ir tavo naujausia daina?

– Būtent. Ji iš tiesų skirta Radvilui: parašiau ją, kai supratau, kad viskam atėjo galas. Tai nutiko ne vien dėl jo kaltės – aš irgi nebuvau katytė, taikiai murkianti kamputyje... Galiausiai supratome, kad mūsų požiūris į gyvenimą labai skiriasi. Aš norėjau šeimos, o jis norėjo ko kito. Net mudviejų supratimas apie šeimą labai išsiskyrė.

– Jam labiau patiktų haremas?..

– Ne, taip nesakyčiau. Per tą laiką, kurį praleido su manimi, Radvilas labai pasikeitė: aprimo, subrendo. Nemažai kartu perėjome, bet per daug vienas kitą įskaudinome, kad galėtume viską atsukti atgal. Žinau, kad dabar jam sunku... Man irgi nebuvo lengva. Išliejau daug ašarų, daugybę kartų galvojau: gal įmanoma viską sugrąžinti?.. Jis labai mėgdavo dovanoti rožių. Atrodo, menkniekis – tik gėlės, bet jų man dabar labai trūksta. Ir skambučių trūksta. Su juo mes dar negalime bendrauti be pašalinių minčių – jam širdgėla dar nepraėjo, jis negali į mane žiūrėti kaip į draugę. O aš to labai norėčiau.

– Sklido kalbų, kad jau turi naują meilę. Kažkam buvai įsipareigojusi feisbuke...

– Tai buvo tik pokštas (šypteli). Dominykas – labai geras mano draugas, o visi puolė mus piršti... Deja, feisbukas visuomet liks tik feisbukas. Draugų ten turiu labai daug – kelis tūkstančius, dar koks tūkstantis laukia eilėje, bet tai nėra nei tikri draugai, nei tikras gyvenimas. Įsipareigojimas – lygiai tas pats: feisbuke aš galiu būti netgi ištekėjusi, jei noriu. Bet tikrovė – visai kitokia.

– Nori pasakyti, kad tu dabar – vieniša?

– Vieniša. Esu visiškai laisva moteris ir man dabar labai gerai. Visi su užuojauta klausinėja: „Na, kaip tu?“ O aš žydžiu!

– Bėgioji į pasimatymus?

– Įsivaizduok – išvis į pasimatymus nevaikštau! Na, nebent patys pasimatymai į namus ateina (juokiasi). Man nieko nereikia. Taip gera vienai būti namie: niekas neklausinėja, kur buvau ir ką veikiau...

– Aš galiu paklausti: kur buvai ir ką veikei?

– Tai ir noriu pasakyti: nuostabu, kai niekam neprivalau atsiskaitinėti, kad mane kas nors kur nors su kuo nors pamatė! Aš dabar emociškai ir morališkai ilsiuosi. Nesakau, jog santykiai su Radvilu buvo tokie baisūs, kad po jų reikia ilgo poilsio, bet... Truputėlį reikia.

– Fotosesijoje tau šįkart teko vyrų medžiotojos įvaizdis. Kaip manai, ar iš tiesų esi vyrų medžiotoja?

– Ne... Aš labiau jų grobis! Į mane visuomet kas nors galanda dantis (juokiasi). Iš tiesų dėmesio man niekada netrūko, bet niekada ir nebuvau atvira pasiūlymams. Dažnai kas nors skambina, rašo žinutes, bet laikausi tvirto principo telefonu nebendrauti su nepažįstamais vyrais. Kone po kiekvieno koncerto iš užsakovų girdžiu: „Aš tau paskambinsiu, aš tave susirasiu...“ Mane gaudo mieste, degalinėse, automobilių aikštelėse, vairuotojai į namus atveža gėlių... Vaikštinėja aplink namą, skambina į duris, kviečia į pasimatymus...

– Kaip tu jiems atsispiri? Juk nepasiteisinsi tuo, kad esi įsipareigojusi feisbuke...

– Visiems atsakau labai paprastai: neturiu laiko! Visą laiką dirbu. Manęs nėra Vilniuje...

– Užsiminei, kad jau norėtum šeimos. Bet jeigu dėmesį rodantiems vyrams sakysi, kad visą laiką dirbi ir tavęs nėra Vilniuje, šeimos ir neatsiras. Nuolat koncertuodama ir važinėdama po Lietuvą vargu ar rasi vyrą, kuris važiuotų iš paskos...

– Buvau radusi tokį – Radvilą. Jam iš pradžių tai atrodė labai smagu. O paskui pabodo... Suprantu jį: jei pati nemylėčiau savo darbo, būtų neįmanoma jo dirbti, nes tai iš tiesų labai sunku. Tave išgręžia kaip kempinę... Rodos, galėčiau imtis mažiau užsakymų, bet sąžinė neleidžia: kaip galiu atsisakyti padainuoti ten, kur manęs labai laukia? Jei jaunikis nori padaryti siurprizą nuotakai, kuri yra didelė mano gerbėja, – ar galėčiau pasakyti „ne“? Suprantama, vyrams sunku susitaikyti su tokiu gyvenimo būdu, bet neprarandu vilties, kad tokį žmogų vis dėlto rasiu.

– Tavasis rytojus visuomet būna kitoks nei ši diena. O ar įmanoma, kad vyras būtų tas pats?

– Įmanoma, bet tas vyras turi būti labai įdomus žmogus. Jis pats turi keistis. Privalo turėti įdomų darbą – aš labai nemėgstu žmonių, kurie nieko nedirba. Negaliu nusėdėti vietoje – mane tai varo iš proto. Gal man reikėtų vyro sportininko, kurio nuolat nėra namie? Kita vertus, dirbantis nuo aštuonių iki penkių – irgi žavu. Tai kažkas, ko aš niekada neturėjau...

– Bet tada jūs net nesusitiktumėte!

– Tada būtų sudėtinga ir viską reikėtų planuoti. Bet tikrai žinau, kad būčiau jam ištikima.

– Ir vis dėlto: argi pavieniai pasimatymai ne žavingesni už nuobodoką šeimos rutiną? Ištekėjusi tu buvai, vaiką jau turi, esmines moters pareigas atlikai – gal dabar belieka linksmintis?

– Aš ir linksminuosi. Vaiką jau beveik užauginau, gyvenimą susidėliojau taip, kaip norėjau... Iki visiškos laimės trūksta tik virpuliuko širdy. Taip norėtųsi, kad kas nors sudrebintų stygas...

– Ne šeima jas drebina, o meilė... Tai juk nėra tas pat.

– Mano gyvenime yra žmogus, kurį sutikusi visada jaudinuosi, nors pažįstu labai seniai. Mudviem bendrauti tarsi nėra jokių kliūčių: nevedęs, ne kunigas, ne kalinys... Bet...

– Bet meilę gimdo tik neapibrėžtumas?

– Būtent. Tačiau jeigu iš tiesų būtų pasaulio pabaiga, tikriausiai nuvažiuočiau ir pas jį...