Vilija Pilibaitytė-Mia: „Per ilgai užsibuvau TV projektuose – gana“
Kartais nieko nesinori žinoti apie žvaigždes: bala nematė tų užkulisių, tegu jos mus džiugina ekrane. Tačiau kartais tikrai parūpsta, ar garsenybę lydintis šleifas turi ką nors bendra su ja pačia. Tarkim, ar Vilija Pilibaitytė-Mia, scenoje – skaidri ir šviesi, išties panaši į savąjį skandalingą įvaizdį.
Kažkada trejus metus paeiliui buvote išrinkta vaikų favorite. Prisiminiau šį faktą ir pamaniau: gal Mia – visai ne tokia, kaip bandoma vaizduoti? Juk vaikai jaučia žmones.
Džiaugiuosi, kad patinku vaikams. Juos labai myliu, ypač – mažytes mergytes. Tai – kažkoks stebuklas. Dar labai norėčiau dukros. O kol kas turiu krikštadukrą, sesers mergaitę. Stengiuosi jai būti kaip „Pelenės“ krikštamotė, išpildyti visus slapčiausius norus. Šiaip jau mes savo pageidavimų garsiai nesakome – neva tada jie neišsipildo. Bet ją tikinu, kad krikšto mama – kitas reikalas, jai – galima. Ta mergaitė man kaip dukra, stengiuosi dalyvauti jos gyvenime. Aišku, brangiausia, ką turiu, yra sūnus.
Mačiau jūsų Matą vienintelį kartą, kai abu dainavote. Mama vertė vaiką ar pats sutiko?
Pats. Tik Matas – labai savikritiškas. Po to pasirodymo net susirgo, pakilo temperatūra... Ne, prievarta mūsų šeimoje niekas nedaroma. Žinoma, yra mokslai, kitų dalykų, kur reikia vaiką paspausti, bet tai – natūralu. Gyvename dviese, todėl kas nors namuose turi būti prievaizdas. Tai aš ir pielavoju sūnų: „Matai – tą, Matai – aną.“ O tėvas – gerietis, kuris atvažiuoja, pamyluoja ir išvažiuoja.
Ne sykį girdėjau, kad Miai, turinčiai tokį balsą, reikia dainuoti užsienyje. Kas jus laiko Lietuvoje? Nedrąsa pradėti kažką iš naujo? Patriotizmas? Sūnus?
Drąsos man užtektų bet kam. Stebiuosi, kodėl negimiau vyru ir nėjau į karą. Aš nebijau nieko, džiaugiuosi kiekvienu iššūkiu. Jei netikėčiau tuo, ką darau, tai ir nedaryčiau, o jei tikiu – galiu kalnus versti. Esu čia tik dėl sūnaus. Negaliu jo palikti net porai savaičių: pradedu stresuoti, nerandu sau vietos. Kai buvau Amerikoje, skaičiavau dienas, kada grįšiu. Jam – dvylika. Gal nemoku būti bręstančio vaiko mama, bet man atrodo, kad Matui saugu tik ten, kur aš. Man ramu, kai sūnus yra pas buvusį vyrą, nes ten jis – ranka pasiekiamas. Bet ne tada, kai esu toli. Mes kažkaip pastaruoju metu labai draugaujame su buvusiuoju, neliko jokių praeities šešėlių. Šeima iširo, bet Matas turi abu tėvus.
Sakote, patinka iššūkiai. Kokie?
Pavyzdžiui, nuvažiuoti į Ukrainą ir sudainuoti ukrainietišką dainą. Organizatoriai mums, trims merginoms iš Baltijos šalių, pasiūlė tokį pasirodymą. Tarp žvaigždžių – Kirkorovo, Pugačiovos, Rotaru – buvome vienintelės no name, niekam nežinomos. Bet tik mes pastatėme publiką ant kojų. Grįžau apimta euforijos...
Man visokie iššūkiai tinka, nes nemėgstu sėdėti vienoje vietoje. Jau ir taip ilgai užsibuvau TV laidose ir projektuose. Nebeliko vietos kūrybai, mano mūza išėjo kažkur pasivaikščioti: jei sukurdavau per metus vieną dainą, tai jau būdavo: „Vau! Pagaliau pavyko.“ O dabar tvirtai apsisprendžiau, kad – gana.
Visą Julės Šiurkutės interviu su Mia skaitykite naujausiame – kovo mėnesio – žurnalo „Laima“ numeryje.