Vilkiką „Renatėlė“ vairuojanti Greta – apie „barankos“ sukiojimą ir romantiką „ant ratų“

Pripažinkime, pagalvojus apie tolimųjų reisų vairuotojos profesiją, ji mažai kam asocijuojasi su moterimis. Visgi praktika rodo, kad vairuoti vilkiką jų pasirenka vis daugiau ir daugiau. Šių vairuotojų gretas prieš metus papildė ir radviliškietė Greta Bulovaitė.

Su 15min kalbėjusi pašnekovė teigia, jog tolimųjų reisų vairuotojos profesija jai „prikibusi“ jau nuo pat vaikystės. Dar jai būnant mažai mergaitei, vilkiką vairuojantis tėtis Gretą įsisodino į savo mašiną ir pasiūlė kelionę po plačiąją Europą.

„Tada labiausiai mane sužavėjo vaizdai, kurie žavi iki dabar“, – apie tėčio pėdom pasekto darbo žavesį kalba ji.

Daug kas šį darbą vadina romantišku. Pusryčius valgau Norvegijoje, o vakarieniauju jau Švedijoje.

Gražūs vaizdai – toli gražu ne vienintelė priežastis, kodėl jaunai tolimųjų reisų vairuotojai patinka jos darbas. Ne mažesnis šios profesijos žavesys, Gretos manymu, yra ir aktyvumas. To pavyzdžiu ji įvardija netikėtai ištikusių problemų sprendimą čia ir dabar.

„Dar šitame darbe man reikalinga ne tik fizinė, bet ir psichologinė sveikata. Pavyzdžiui, teigiamas savęs nuteikimas“, – darbo privalumus vardija pašnekovė.

Nors vairuoti vilkiką Gretą įkvėpė jos pačios matytas tėčio pavyzdys, tėvai į dukros norą tapti tolimųjų reisų vairuotoja pradžioje žiūrėjo gan skeptiškai.

„Iš pradžių tėvai sakė, kad fantazuoju ir net negalvočiau apie tai. Tačiau dabar mano šeima – mano didžiausias palaikymas“, – džiaugiasi ji.

Tuo metu ir verkiau, ir meldžiausi...

Pusryčiai Norvegijoje, o vakarienė jau Švedijoje

Savo vairuojamam vilkikui Greta yra netgi suteikusi vardą: pagal „Reno“ markę automobilį vadina „Renatėle“. Vilkikas merginai reiškia kur kas daugiau nei paprastas automobilis.

„Renatėlė“ jai yra tapusi namais, kuriuose ji ir užmiega, ir atsikelia. O liepos 13-ąją Greta jau skaičiavo ir vienerių metų draugystės sukaktį.

Su „Renatėle“ mergina sako nukeliavusi ne vieną šimtą tūkstančių kilometrų. Tačiau, nors kilometrų skaičius penkiaženklis, aplankytas šalis ji gali suskaičiuoti ant rankų pirštų.

„Kai kurie šį darbą vadina romantišku. Pusryčius valgau Norvegijoje, o vakarieniauju jau Švedijoje“, – juokiasi tolimųjų reisų vairuotoja.

Ir nors pagalvotum, jog ištisas paras vilkiką vairuojantis žmogus neabejotinai jaučia aistrą vairavimui, Greta tuo kiek suabejoja. Sako, kad ją kur kas labiau žavi pats darbo pobūdis, o ne nuolatinis vairavimas. Tikina, jog grįžusi iš tolimų reisų namo ji savo lengvojo automobilio mielai nevairuotų.

Darbą gavo neturėdama teisių

Prisimindama savo pirmuosius kartus už vilkiko vairo, Greta sako jau tada iškart jautėsi drąsiai, tad gauti krovininio automobilio vairavimo pažymėjimą nebuvo sunku. O ir darbo pasiūlymą ji jau gavo dar neturėdama vairuotojo pažymėjimo.

Tačiau net ir sėkmingai išlaikius vairavimo egzaminą iš pirmo karto, pačią pirmąją savarankišką kelionę vilkiku mergina pamena su tada patirta didžiule baime.

„Su keltu Klaipėda–Treleborgas atplaukėme kartu su tėčiu. Jis su savo vilkiku, o aš su savo. Pavažiavome dar apie 300 kilometrų kartu ir teko išsiskirti. Tuo metu ir verkiau, ir meldžiausi...

Buvo rugsėjo mėnuo, Norvegijoje prasidėjusi žiema. O tuo metu dar nelabai kas ruošia vilkikus žiemai. Na, o aš į pačią šiaurę! Buvo baisu. Sniegas, pusto... Bet džiaugiuosi, jog visus iššūkius išgyvenau, gavau naudingos patirties ir pasiruošiau sudėtingoms sąlygoms!“ – pirmąją savarankišką kelionę vilkiku prisimena pašnekovė.

Vyro kelyje neieško

Vis dar galima išgirsti istorijų, kad šiame darbe kolegos – vyrai – ne visada pagarbiai elgiasi su moterimis ir nežiūri į jas kaip į lygiavertes. Tačiau Gretos patirtis Skandinavijoje kitokia.

Ji teigia darbe sulaukianti daugiau palaikymo ir pagalbos, nei nuvertinimo. Sako, kad ją palaiko tiek namų šeimininkės, tiek vilkiką jau kelis dešimtmečius vairuojantys vyrai.

Greta mano, kad ją gerbia ir dėl jos asmeninių savybių. Ji visada stengiasi išlikti mandagi, todėl ir pati to sulaukia iš kitų.

„Manęs niekas nediskriminuoja, dėl to jaučiuosi labai saugi. Niekas Skandinavijoje nežiūri į mane, kaip į silpnesnę – moterį. Visi mane mato kaip kolegę.

Labai malonu, kai vyrai pakelia rankas pasisveikindami ar nusišypso. Aplink vilkiką niekas naktimis nesitrina ir į vidų nesiprašo“, – tikina pašnekovė.

Taip pat ji pastebi, jei skandinavai vilkikų vairuotojoms ypač tolerantiški, tai lenkai ir lietuviai prie vilkiko vairo pamatę moterį vis dar negaili piktų komentarų.

„Dažniausi jie visi galvoja, jog aš nieko nedirbu tik „baranką“ sukioju. Nors dirbu net sunkiau nei kai kurie vyrai. Liūdina mane, kai daug kas mato mus, moteris, tik kaip vaikų augintojas ir tarnaites. Bet po kiekvieno tokio pasakymo man tik dar labiau norisi stengtis“, – apie stereotipų laužymą kalba Greta.

Vyriškos kompanijos darbe apsupta Greta neišvengiamai kasdien čia sulaukia ir vyriškių dėmesio. Kolegų šypsenų ir draugiškų mostų kasdien lydima mergina juokiasi, kad šis dėmesys jai nė motais – vyro kelyje ji neieško ir nesiruošia ieškoti.

G.Bulovaitė taip pat sako pastebėjusi, kad vilkikų vairuotojų moterų gretos sparčiai pildosi. Jos manymu, tai reiškia, jog moterų negąsdina nei didelis fizinis krūvis, nei „šaltų nervų įjungimas“.

Greta įvardija ir didžiausią šios profesijos sunkumą moteriai. Pasirodo, tai – patogumų trūkumas. Visgi, ji teigia su šiuo nepatogumu jau susigyvenusi ir džiaugiasi, jog poilsio aikštelėse yra tualetų, dušų, o degalinės taip pat pritaikytos vairuotojams.

Savo darbo kasdienybe tiesiai iš vilkiko Greta dalijasi ne tik su 15min skaitytojais, bet ir internete.

Socialiniame tinkle „TikTok“ daugiausiai dėmesio sulaukia merginos tiesioginės transliacijos. Šimtai tautiečių stebi tolimųjų reisų vairuotojos kasdienybę ir klauso įvairiausių merginos pasakojamų kuriozų, kuriuos jai tenka patirti keliuose.