Vilniaus galerijų savaitgalio kuratorės Milena ir Aušra: „Tokia įvairovė gali išprovokuoti įdomių dalykų“

Įpročių temą sugalvojote beveik prieš dvejus metus. Ar galima sakyti, kad Vilniaus galerijoms ieškote naujų, netikėtų ir įdomių bendradarbiavimo formų?

M.Černiakaitė: Pasiūlymą tapti VGS kuratorėmis priėmėme atsakingai. Mūsų galvoje jau senokai sukosi įpročių tema, o intensyviau prie jos plėtojimo Vilniaus galerijų savaitgalyje dirbome pusantrų metų.

A.Trakšelytė: Vizualųjį meną Vilniuje pristatančios galerijos – itin skirtingos: vienos mini kelių dešimtmečių veiklos sukaktis, kitos – pirmąjį gimtadienį, kai kurios labiau orientuotos į alternatyviojo meno reprezentavimą, kitos laikosi labiau tradicinių sprendimų. Tokia įvairovė gali išprovokuoti įdomių dalykų.

Ką jums asmeniškai reiškia įpročių tema?

M.Černiakaitė: Gyvename mažame mieste, turinčiame tikrai aktyvių šiuolaikinio vizualiojo meno lauką. Tai rodo tarptautiniai lietuvių menininkų, parodų kuratorių pasiekimai. Jo dalyvių – menininkų, kuratorių, vizualiojo meno lankytojų – įpročiai labai panašūs. Čia prisiminčiau prancūzų kuratoriaus ir meno teoretiko Nicolas Bourriaud reliacinę teoriją, kurioje teigiama, kad menas yra susidūrimo būsena ir socialumą skatinanti erdvė, taip pat iškeliama parodos atidarymo svarba.

Šiandien niekas per daug nepasikeitė – lankomės parodų atidarymuose, mezgame naujus santykius, bendraujame su pažįstamais, einame ten, kur žinome jų sutiksiantys. Pamažu tai tapo ydingų įpročiu – lankome tas pačias erdves, muziejus, galerijas. Remiuosi asmeniniu pavyzdžiu: pati užsuku į „Editorial“, tačiau retai pakylu laipteliais iki grafikos meno centro, galerijos „Kairė-dešinė“. Neabejoju, kad visi žino vieną vyninę, tačiau retas kuris užeina į tame pačiame pastate įsikūrusią galeriją „Arka“.

A.Trakšelytė: Tikiuosi, kad galerijų savaitgalio programa leis pamatyti pamirštas galerijas, atrasti naujų, bent jau pagalvoti apie kitus maršrutus. Esame maža meno lauko bendruomenė, vieni kitus pažįstame, kai reikia ir galime, vieni kitiems padedame. Tačiau, kai pasiūlėme galerijoms apsikeisti erdvėmis, paaiškėjo, kad daugeliui jų tai – nemenkas iššūkis. Džiaugiamės, kad „The Rooster Gallery“ pirmoji pasiūlė apsikeisti erdve su mūsų „apiece“ galerija. Pirmą kartą turėsime didelę erdvę ir net keletą salių, darbo valandas, netgi – parodos atidarymą. Mūsų vitrininės visą parą veikiančios vieno kūrinio galerijos įpročiai – visai kiti.

Bendrai kuruotoje Vilniaus galerijų savaitgalio programoje turėsime net šešias galerijas, kurios priėmė mūsų kvietimą: „In The Closet“ keičiasi su „Offshore Eyes“, „The Rooster Gallery“ – su „apiece“, VDA „Lauko ekspo“ – su parodų erdve „5 malūnai“. Prie mainų programos prisijungė Lietuvos nacionalinis muziejus, kuris savo keturiuose padaliniuose – Gedimino pilies bokšte, „Istorijų namuose“, Kazio Varnelio namuose-muziejuje ir Signatarų namuose rodys „Vartų“ galerijos pristatomo menininko Roberto Narkaus kūrybą. Tuo tarpu „Vartuose“ bus galima išvysti Lietuvos nacionalinio muziejaus kolekcijos rinkinio eksponatą – dizainerio Jono Prapuolenio sukurtą staliuką.

Pasvarstykime: įprotis – gerai ar blogai? Gyvenime? Mene?

A.Trakšelytė: Aš netgi pasitikrinau terminų žodyne, ką reiškia žodis „įprotis“. Kartais pamirštame, kad šis žodis reiškia daugiau ir plačiau – įpročių esama gerų ir kenksmingų, vienus reikia puoselėti, kitų atsisakyti. Be to, tai, kas vienam atrodo neigiama, kitam yra teigiama. Esama žmonių, kurie linkę keistis patys ir keisti savo įpročius, esama tokių, kurie lieka prie rutinos ritualų, – jiems gerai taip, kaip yra.

M.Černiakaitė: Arba jiems sunku juos keisti, kad ir kaip norėtų. Per sudėtinga, turi kitų įsipareigojimų. Įprotis yra plati sąvoka. Rutina ir priklausomybė – irgi įprotis. Mes įpročiais vadovaujamės netgi nesąmoningai priimdami tam tikrus sprendimus.

Su kokias nervinančiais įpročiais susiduriate kultūros lauke? Kaip su jais kovojate (o gal nekovojate)?

M.Černiakaitė: Prisipažinsiu, mane erzina parodų atidarymo įprotis, kai šventę švęsti darosi svarbiau nei tai, dėl ko į atidarymą susirenkame. Kartą atėjęs, antrą kartą į tą pačią parodą užsuki retai. Atidarymai sutraukia daugybę žmonių, tačiau po jų lieka tuščios erdvės. Negaliu kalbėti apie visus, kalbu tik apie save, pastaruoju metu daug parodų atidarymų praleidžiu. Atidarymas – nuostabi šventė, tačiau jei tikrai noriu pažiūrėti parodą, į galeriją einu viena.

A.Trakšelytė: Į parodų atidarymus dažniausiai eini, nes žinai, kad ten sutiksi žmogų, galėsi aptarti darbinį ar asmeninį „reikalą“, ir tuo pačiu išvengsi laiškų rašymo ar skambinimo. Aš manau, kad parodų atidarymai neišnyks, tačiau tiesa, kad ne sutiktiems žmonėms, bet parodai norisi skirti laiko, tad tenka grįžti, kad išties pamatytum joje pristatomus kūrinius.

Kai mudvi su Milena pradėjome galvoti apie savo galeriją, mintyse pirmiausia sukosi, kaip nebūti „standartu“. Mūsų mintys apie galeriją buvo laužančios įpročius: norėjome su(si)kurti erdvę, kuri veiktų visą parą ir joje eksponuojamus kūrinius galėtų pamatyti bet kas ir bet kada. Visos mūsų mintys apie „apiece“ galeriją buvo pagrįstos įpročių laužymo idėja.

M.Černiakaitė: Mūsų galerija egzistuoja nuo 2018 metų. Pirmoji – galerijos atidarymo – paroda, beje, buvo skirta Vilniaus galerijų savaitgaliui.

A.Trakšelytė: Anuomet galvojome, kad tai bus viena vieno kūrinio paroda. Dviese su Milena atšventėme atidarymą ir pradėjome generuoti mintis, kad galbūt verta pratęsti – puiki erdvė, puikus formatas, turime potencialo tokias parodas tęsti.

M.Černiakaitė: Netrukus sulaukėme gražių atsiliepimų – wow, parodos prieinamos dvidešimt keturias valandas, septynias dienas per savaitę, nėra bauginančių uždarytų durų, puiki galimybė jauniems menininkams parodyti savo kūrinį senamiestyje, viešai prieinamoje erdvėje. Tačiau kaip netikėtai atsidarėme, netikėtai ir užsidarėme – vitrininis langas buvusiame Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos pastate šalia esančiam verslui netrukus pasirodė puikus reklamos pavyzdys. Buvome priverstos atsisveikinti.

Ilgai ir nesėkmingai ieškojusios panašaus lango senamiestyje, išvykome į Palangą, turėjome puikią vasarą prie jūros, Vasaros skaitykloje. O tada atkeliavo pandemija, visos galerijos užsidarė, buvome vienos iš nedaugelio, kurios galėjo veikti. Gavome finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos ir pasistatėme savo langą Vilniaus Naujamiestyje, Čiurlionio gatvėje.

A.Trakšelytė: Buvo visiškai aišku: su fizinės erdvės klausimu susidursime tol, kol mūsų galerija bus pas ką nors svečiuose. Kažkam tos erdvės prireiks, kažkam nepatiks paroda. Norėjome būti nepriklausomos, taigi, liko viena išeitis – pasistatyti savo galeriją-langą.

M.Černiakaitė: Be abejo, apribojimų neišvengiame, ne visus kūrinius galime rodyti savo galerijoje. Tačiau yra ir gerųjų pusių – parodas skirtingai gali patirti ir dieną, ir naktį.

A.Trakšelytė: Kasmet mūsų rengiami atviri kvietimai menininkams sulaukia nemažo kiekio paraiškų. Tai džiugina. Matome, kad mūsų įdirbis pasiteisino, o erdvė menininkams įdomi, aktuali.

M.Černiakaitė: Inicijuojame ir galerijų mainų programas – savo „apiece“ parodą rodėme panašioje galerijoje Stokholmo metro stotyje, kitais metais parodą rengsime Berlyne.

Ar galėtumėte apibūdinti tendencijas, į kurią pusę keliauja pasaulinė vizualiojo meno galerijų kultūra? Kokį pavojų galerijoms kelia technologijos?

M.Černiakaitė: Vieną tendenciją aiškiai matau. Nežinau, ydinga ji ar gera, tačiau pastebiu, kad vis dažniau apie parodą, jos architektūrą mąstoma kaip apie dokumentavimo erdvę, o ne erdvę patirti. Nufotografavau kūrinius, pasidalinau, turiu, paroda tarsi įvykusi. Be abejo, puiku, matau parodą Niujorke, negaliu jos aplankyti gyvai, tačiau jaučiuosi ją pamačiusi. Sklaida virtualioje erdvėje tampa vis svarbesnė ir svarbesnė. Vis dėlto tai nėra patirtis. Visi meno kūrinius suvokiame skirtingai, dokumentacijoje svarbus tampa ne tik menininko, bet ir fotografo žvilgsnis.

A.Trakšelytė: Patyriminis meno santykis su žiūrovu nedings, esu tikra. Žmonės pasiilgsta autentiškos patirties, kurios sėdėdamas namuose prie kompiuterio negausi.

M.Černiakaitė: Lietuvoje matau dar vieną gerą tendenciją – randasi vis daugiau originalių vizualiojo meno erdvių, atsiranda nestandartinių formatų, meno erdvės kuriamos namuose. Jos nebūtinai fokusuojasi į komercinius siekius, nebūtinai norima uždirbti pinigų. Kad ir galerija „InThe Closet“ – puikios parodos čia rengiamos ant geležinkelio bėgių.

Įprotis Vilniuje pradėti meno sezoną nuo Vilniaus galerijų savaitgalio gal ir nėra visai blogas?

A.Trakšelytė: Tai labiau tradicija, o ne įprotis. Kultūros žmonėms sezonas prasideda rudenį.

M.Černiakaitė: Jei manytume, kad būti menininku, kuratoriumi ar galerijos vadovu yra darbas, tai menininkai, kaip ir visi, nuo savo darbų ilsisi. Finansininkė išeina atostogų, menininkas – irgi. Net ir laisvai kuriantys menininkai turi išsiugdę įprotį susikaupti rugsėjį, pradėti darbus. Man rugsėjo pirmoji yra tarsi sausio pirmoji. Tada nubunda visas kultūros laukas, ne tik vizualusis menas, teatrai pradeda sezoną, koncertų salės, pasiilgę įprasto gyvenimo su džiaugsmu švenčiame meno šventę. Vilniaus galerijų savaitgalis simboliškai pradeda derliaus nuėmimo šventę vizualiojo meno lauke.