Vilniaus galerijų savaitgalio kuratorės: „Pradinis mūsų sumanymas buvo gan chuliganiškas“

Dar 2016 m. renginį inicijavusi Lietuvos tarpdisciplinio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS) tęsia gražią tradiciją ir perduoda renginio organizavimo estafetę vis kitiems kuratoriams. Kaip matėte šį savaitgalį iš šalies ir ką norėjosi keisti jį organizuojant?

Kai LTMKS pavasarį mus pakvietė kuruoti Vilniaus galerijų savaitgalį, pradėjome galvoti apie šio renginio pobūdį ir tikslus. Galerijų savaitgalio formatas – tarptautinis: tokį renginį organizuoja Europos šalių sostinės – Varšuva, Berlynas, Paryžius ar Briuselis. Tai proga suburti tarptautinę meno bendruomenę ir supažindinti auditoriją su įdomiausiais ir aktualiausiais vizualaus meno procesais. Paprastai šių renginių branduolį sudaro kuratorių atrinktos privačios šiuolaikinio meno galerijos, kurios ne tik formuoja tai, kas vyksta meno pasaulyje, bet ir tarpininkauja tarp menininko ir kūrinių pirkėjo. Neretai kuratoriai bendradarbiauja ir su kitomis meno institucijomis – muziejais ar meno centrais.

Vilniuje meno lauko situacija yra savita. Šis miestas nėra megapolis, ir meno sceną čia veikia ne tiek privatus kapitalas ir rinka, kiek Lietuvos kultūros tarybos strateginis ir projektinis finansavimas. Susidaro gana įdomi situacija: privačios meno galerijos yra tik mažuma tarp kitų meno lauko dalyvių, tarp kurių: menininkų ir nepriklausomų kuratorių įkurtos projektų erdvės, menininkų sąjungų, asociacijų ar meno edukacijos įstaigų valdomos parodų salės ir galerijos, meno ir rezidencijų centrai, muziejai bei privačių kolekcijų pagrindu įsteigtos institucijos.

Pradinis mūsų sumanymas buvo gan chuliganiškas – norėjome pakeisti LTMKS inicijuoto projekto formatą, dėmesį skirdamos ne galerijoms (šį žodį supraskime plačiai, kaip įvairias parodines erdves), o kur kas siauresniam meno lauko segmentui – patiems menininkams ir jų valdomoms projektinėms erdvėms. Tačiau tokiam sumanymui įgyvendinti mums pritrūko laiko.

Tuomet pasukome kardinaliai priešingu keliu: nusprendėme į galerijų savaitgalį įtraukti daugumą meno kūrinius rodančių erdvių, taip publiką supažindinant su šio lauko įvairove; taip pat, šį renginį suvokėme kaip galimybę pačiai meno bendruomenei (t.y. menininkams, kuratoriams, meno kritikams, menotyrininkams, galeristams ir publikai) aptarti rūpimus klausimus. Tam šiais metais skiriame daug dėmesio ir organizuojame diskusijų programą.

Paprastai sostinės rudens parodų sezono pradžią skelbęs Vilniaus galerijų savaitgalis šiemet persikėlė į sezono vidurį. Su kokiais iššūkiais susidūrėte renginį organizuodamos pandemijos laikotarpiu?

Netikėta pandemijos banga pavasarį visas meno institucijas panardino į nežinomybę – kada ir ar bus galima pradėti rudens parodų sezoną. Pasislinko ir stambesnių renginių – tokių kaip Vilniaus meno mugė ar Kultūros naktis, datos. Ilgai teko derinti ne tik pačią galerijų savaitgalio datą, bet ir meno erdvių dalyvavimo galimybes. Kelios jų atsisakė renginių, kurie galėtų padidinti riziką. Taigi, šį kartą aplinkybės neleido suburti visų įmanomų Vilniaus meno lauko pajėgumų.

Kokių priemonių bus imamasi stengiantis užtikrinti lankytojų saugumą, o kokių reikalavimų turėtų laikytis patys lankytojai?

Kultūros renginių lankytojams turbūt jau tapo įprasta uždarose patalpose dėvėti kaukes, laikytis saugaus atstumo, kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo. Šis renginys – ne išimtis. Norėtume paprašyti lankytojų laikytis šių taisyklių ir būti sąmoningais. Jei nesijaučiate gerai, renginiuose nesilankykite, likite namuose.

Siekdamos sumažinti liečiamų paviršių, šiemet atsisakėme ir renginių lankstinuko. Tačiau galerijų savaitgalio maršrutus, renginių laiką ir išankstinio registravimosi į diskusijas, ekskursijas ir dirbtuves anketas galima rasti internetinėje svetainėje bei galerijų savaitgalio socialinių tinklų paskyrose. Ten transliuosime ir organizuojamas diskusijas. Šių priemonių ėmėmės dėl ribojamo dalyvių skaičiaus.

Pastaruosius kelis metus Vilniaus galerijų savaitgalis turėdavo programą apjungiančią temą. O į ką dėmesys krypsta šiemet?

Šiemet norime atkreipti dėmesį į Vilniaus meno lauko daugiabalsiškumą. Mums atrodo svarbu, kad formuotųsi suvokimas, jog komercinė galerija yra ne tas pats, kas nacionalinė, privati kolekcija remiasi visai kitokiais principais nei menininko iniciatyva įkurta projektinė erdvė. Visos šios erdvės turi savus tikslus ir savas priemones jiems pasiekti. Kartais šie tikslai sutampa, o kartais išsiskiria. Tačiau idėjos cirkuliuoja iš vienos erdvės į kitą, o jose dirbantys galerininkai, kuratoriai, eksponuojami menininkai ir daugybė kitų ne mažiau svarbių žmonių formuoja dinamišką visumą.

Kodėl jums atrodo svarbu užčiuopti meno erdvių veiklos ypatybes ir skirtumus?

Vienas mėgstamiausių XIX–XX a. sandūros vokiečių meno istoriko Aby Warburgo posakių buvo „Dievas slypi smulkmenose“. Mes taip pat norime atkreipti dėmesį ne tik į meno kūrinius, bet ir į meno pasaulio veikimo mechanizmą: vizualaus meno sceną formuoja įvairiausi žmonės ir institucijos, o skirtingos jų pažiūros, meno sampratos, tikslai ir misijos nulemia tai, kokius meno kūrinius išvysta žiūrovai, tuo tarpu nuo jų kritinės masės taip pat priklauso, koks menas yra rodomas. Kai į tai atkreipi dėmesį, meno laukas (kaip bendra dinamiška sistema) tampa kur kas įdomesniu. 

Mums atrodo, kad šiuos ypatumus ir skirtumus omenyje verta turėti net ir retai menu besidomintiems. Ne veltui VGS dalyvaujančias meno erdves mes suskirstėme kategorijomis pagal jų tipą: susidomėję lankytojai gali patys atlikti eksperimentą ir pabandyti vieną dieną aplankyti privačias galerijas, kitą – projektų erdves ar tas, kurias kuruoja įvairios organizacijos ir sąjungos, galiausiai užklysti į privačias ar nacionalines kolekcijas pristatančius muziejus – tam, kad patys patirtų, kaip ir kuo skiriasi pristatomos parodos, projektai ar nuolatinės ekspozicijos.

5-ojo Vilniaus galerijų savaitgalio proga buvusioje Vilniaus universiteto observatorijoje kuruojate specialią parodą, kurioje bus eksponuojama Aistės Ambrazevičiūtės eksperimentinės architektūros instaliacija. Papasakokite apie tai plačiau.

Surengti parodą senojoje Vilniaus universiteto observatorijoje (dabar VU bibliotekos Baltojoje salėje) įkvėpė pati erdvė. Vilnius yra nuostabus miestas, nes jame yra dar daugybė neatrastų ar mažai kam prieinamų erdvių. Taigi, vietoje to, kad parodą rengtume įprastoje parodų salėje, šįkart nusprendėme pačią erdvę bei jos kultūrinį kontekstą įtraukti į dialogą su menu. XIX a. Vilniaus universitete veikusi observatorija buvo svarbi dangaus reiškinių tyrinėjimų vieta, tuo tarpu šiandien ji atliks kitą vaidmenį, nors ir pernelyg nenutols nuo pirminio.

Inicijuojant šį projektą, mums buvo įdomu apversti įprastą parodos modelį: pristatyti ne meno kūrinius, o pačias galerijas paversti kūriniu. Dar vasarą meno erdvių paprašėme įsitraukti į savotišką žaidimą ir įsivaizduoti save kaip dangaus kūnus. Gautus atsakymus pakvietėme interpretuoti architektę ir menininkę Aistę Ambrazevičiūtę. Ji pasiūlė plačiau pažvelgti į tai, kas yra kosmosas ir kaip jis vaizduojamas.

Galima sakyti, kad Aistė aukštyn kojomis (o gal tiksliau šaknimis į viršų) apvertė ne tik įprastą dangaus kūnų reprezentaciją, ji sukūrė netikėtą meno erdvių ryšių vaizdinį. Taigi, sumanymas virto kolektyviniu Vilniaus meno lauko veikėjų portretu, o menininkei – eksperimentu, kaip galerijų savaitgalio dalyvių vaizduotę paversti apčiuopiamais materialiais kūnais. Taigi, į Vilniaus meno lauko interpretaciją pažvelgti iš kosminės perspektyvos lankytojai galės nuo ketvirtadienio iki šeštadienio.

Per pastaruosius metus Vilniaus meno scena pasipildė dar bent keliomis meno erdvėmis. Kaip matote jų dinamiką ir kaitą?

Įdomu tai, kad per pastaruosius kelis metus išties padaugėjo nepriklausomų iniciatyvų ir naujų parodinių erdvių, o įsikūrusios anksčiau, įgauna vis ryškesnį savitumą. Tokios meno erdvės neretai veikia vieno ar kelių žmonių iniciatyva ir dažnai tiesiog iš idėjos. Jos yra kur kas lankstesnės ir gali laisviau eksperimentuoti su parodų formatais bei pristatyti menininkus, kurių praktikos jas iš tiesų domina. Greta ilgalaikes programas planuojančių meno institucijų, tokia mažesnių erdvių gausa Vilniaus meno scenai be jokios abejonės suteikia daugiau dinamikos.

Šiemet galerijų savaitgalis išsiskiria ypatingai stipria diskusijų programa. Kokiomis temomis ir kokias problemas jaučiate poreikį aptarti?

Vienas iš renginį inicijuojančios LTMKS tikslų – paskatinti visuomenę labiau domėtis menu. Tačiau ne mažiau svarbu ir pačiai meno bendruomenei atsigręžti į save bei permąstyti vykstančius procesus. Pamanėme, kad Vilniaus galerijų savaitgalio renginys yra tam tinkama proga. Inicijavome tris diskusijas temomis, kurios visuomet, o ypatingai šiandien, yra aktualios ne tik meno laukui, bet ir juo besidominčiai visuomenei, norinčiai suvokti savo laikmetį. Taigi diskusijose su menotyrininkais, menininkais, meno kritikais, redaktoriais bei mokytojais ir meno institucijų edukatoriais kalbėsime apie tai, kokie klausimai rūpi menui šiandien, kokį vaidmenį mūsų dabartinėje kultūroje atlieka meno kritika, o taip pat stengsimės ieškoti atsakymo, kokios meno ir edukacijos sankirtos galėtų būti produktyviausios.

Keturias dienas truksiančio Vilniaus galerijų savaitgalio programoje – parodos, ekskursijos, dirbtuvės, susitikimai su menininkais ir koncertai beveik keturiose dešimtyse meno erdvių. Kaip jas atrinkote šiemet ir ką rekomenduotumėte aplankyti būtent šį savaitgalį?

VGS dalyvių spektras šiemet gana platus – nuo vieno menininko valdomos erdvės iki muziejaus. Pagrindiniai atrankos kriterijai buvo du: kad tai būtų erdvės, kurios dirbtų su aktualiu menu ir turėtų savitą balsą meno scenoje. Tuo šis galerijų savaitgalis ir skiriasi nuo ankstesnių, kuriuose orientuotasi į šiuolaikinio meno parodas ir projektus. Mums buvo įdomu pažvelgti į dabartinę meno lauko būklę, tad tame pačiame maršrute būtų galima išvysti tiek XX amžiaus pradžios tapybą, tiek XXI amžiaus vizijas.

Be jau minėtos rekomendacijos skirtingomis dienomis žingsniuoti mūsų pasiūlytu maršrutu, kviečiame apsilankyti renginiuose, vykstančiuose tik per galerijų savaitgalį. O rinktis tikrai yra iš ko:  LTMKS kuruojamame kultūros komplekse SODAS 2123, kur įsikūrusios „Dizaino fondo“ ir „Trivium“ projektų erdvės, vyks naujų parodų pristatymai ir ekskursijos po jau veikiančias;  menininkų filmų programos suksis ten pat įsikūrusioje „Atletikoje“, o taip pat ir Nacionalinėje dailės galerijoje. Į pastarąją, o taip pat ir į Lietuvos meno pažinimo centrą TARTLE rekomenduojame užsukti ir tiems, kuriuos domina meno istorijos naratyvai – jose rengiamos specialios ekskursijos bei susitikimai su menininkais.

Ant pastato, kuriame įsikūrusi projektų erdvė „Montos Tattoo“, įsižiebs bendrame Kipro ir Lietuvos paviljone 2013-aisiais Venecijos meno bienalėje rodyti menininko Gintaro Didžiapetrio neonai. Taip pat saugiai – pro langą galėsite apžiūrėti naujoje vietoje įsikūrusios vitrinos galerijos „apiece“ pristatomą Kazio Sližio darbą, „Studium P“ kiekvieną galerijų savaitgalio vakarą kvies į „Baltų sienų simpoziumą“. O projektų erdvėje „Editorial“ atsidaro riboto tiražo ir unikalių kūrinių paroda. Kūrinius bus galima įsigyti, o gautos lėšos bus panaudotos tolesniam šios erdvės vystymui. Į naujas parodas kviečia ir galerijos „AV17“ bei „Vartai“, o Šiuolaikinio meno centre dabar veikia trys įspūdingos parodos (vienos jų dalis eksponuojama Energetikos ir technikos muziejuje).

Taip pat norime priminti, kad visos VGS dalyvaujančios meno erdvės veikia visus metus, ne tik šias keturias dienas, o parodos keičiasi kelių savaičių ar mėnesio intervalais. Todėl ragintume atrasti sau patinkančias parodines erdves ir pasekti jų programas ne tik galerijų savaitgalio dienomis.

Kokią manote Vilniaus galerijų savaitgalio misiją būtent šiuo nenuspėjamu metu, kai kelionės komplikuotos, o užsienio meno patirtys vis dažniau pasiekiamas tik ekrane?

Gal ir negalėtume skambiai teigti, kad per pandemiją galerijų savaitgalis atlieka svarbią misiją, bet norėtume priminti, kad menas visais laikais, o ypatingai sunkiais, buvo atsvara susiklosčiusioms atšiaurioms aplinkybėms. Galbūt jums artimo meno kūrinio nereikia ieškoti labai toli. Galbūt jis už vieno ar penkių kilometrų nuo jūsų namų, tereikia jo paieškoti. O ypač žingsniu aprėpiamame Vilniaus centre, kur nuo galerijos iki galerijos vos kelios minutės.

Vaizdas ekrane niekada neprilygs patirčiai, kai susitinki su kūriniu gyvai. Mus veikia ne tik vaizdai, bet ir medžiagiškumai, mastelis, erdvės ir laiko suvokimai. Kviečiame susitikti su meno kūriniais be plokštumos filtro. Erdvėje jie prabyla kitaip – daug intymiau ir intensyviau.