Vilniaus knygų festivalyje Rolandas Kazlas pristatė kompaktinį diską su savo įgarsinta Kristijono Donelaičio poema „Metai“

„Šiandien aš esu apšildančioji grupė, o tiksliau – sausinanti grupė, tačiau mes čia galime pamatyti tikrąją K.Donelaičio aprašytą rudenį“, – į po lietaus po skėčiais ir apsiaustais besislepiančius klausytojus kreipėsi G.Vaškelis.

Pristatydamas naujausią poemos leidimą ir kompaktinį diską, kuriame skamba R.Kazlo balsas, vyras daugiau papasakojo apie patį „Metų“ autorių ir kuo šis leidimas skiriasi nuo prieš tai buvusių.

„Metai“ buvo parašyti autoriui jau subrendus, tačiau niekas nežino, kada. Žino tik tai, kad publikuoti jie buvo praėjus 40 metų po jo mirties. Kol Donelaitis buvo gyvas, „Metus“ skaitė tik jis ir keli jo draugai. Dvi stebuklingai išlikusios rankraščio dalys yra saugomos Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, o dvi dalys yra dingę. Nuorašai, iš kurių buvo atstatyta poema, taip pat dar nesurasti. Bet kuriuo atveju, mes turime pakankamai autentišką „Metų“ versiją, o šiandien mes norime pristatyti knygą, kuri turi keletą dalykų, kurių anksčiau nebuvo. Pirmiausia, tai yra naujausia poemos redakcija, eita pagal rankraštį, kiekvieną kartą tekstas darosi vis autentiškesnis, artimesnis Donelaičiui. Taip pat, šioje knygoje rasite sukirčiuotą ir suskiemenuotą tekstą. Pabraukti tie skiemenys, kurie kirčiuoti skaitant hegzametru“, – susirinkusiems apie naujausią „Metų“ leidimą pasakojo G.Vaškelis. Knygoje taip pat yra pridėta instrukcija, paaiškinanti, kaip skaityti tekstą. Skaitytojai taip pat ras žodynėlį ir beveik keturias valandas trunkantį įrašą, kurį įskaitė R.Kazlas.

Tiesa, skaitant poemą nebuvo išlaikytas tikslus hegzametras, nes, kaip juokėsi G.Vaškelis, jau po kelių minučių skaitytojai užsnūstų.

„K.Donelaitis dabar yra gyvesnis, nei tada, kai buvo gyvas. Pakeiskite vyžas kroksais, sermėgas į dar kažką ir pamatysite, kad problemos ir požiūris į gyvenimą yra visiškai adekvatus. Tautos išlikimo didelio pasaulio akivaizdoje problematika ir šiandien tokia pat aktuali“, – baigdamas įžanginį žodį tarė G.Vaškelis ir į sceną pakvietė aktorių R.Kazlą. Šis į ją žengė paskui jį lydėjusį pučiamųjų kvintetą, o pati eisena iš dalies priminė laidotuvių procesiją.

„Vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko,
O prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos.
Šypsos rods, o tik mūsų šauną garbina duoną
Ir dešras rūkytas su pasimėgimu valgo.
O štai, jau lašinių lietuviškų prisiėdę
Ir mus alų su gvoltu jau visą sugėrę,
Viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi.
Tu, prancūziškas žioply su šveisteriu storu
Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargyt,
Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekyt?
Ar negalėjot ten pasilikti, kur jus nuperėjo
Ir varles bei rupuižes jus ėst pamokino?“

Tokiomis eilėmis savo pasirodymą pradėjo R.Kazlas prajuokindamas visą publiką. Visos poemos ištraukos, kurias deklamavo aktorius, buvo susijusios su šių dienų aktualijomis, tad klausytojai negailėjo R.Kazlui plojimų ir netrukus skubėjo įsigyti jo įrašą su naujausiu poemos leidimu bei gauti jo autografą.