Vilniaus knygų mugės svečias Francesc Miralles: „Bandžiau išgyventi iš rašymo, atrodo, man pavyko“

Į mažoje Barselonos gatvelėje esantį kataloniško maisto restoraną ateinu penkiomis minutėmis anksčiau, bet vienišas vyriškis prie nedidelio stalelio palei langą – pasaulį užkariaujantis rašytojas – jau moja man. Įsitaisome, užsisakome salotų, žuvies patiekalą, po taurę baltojo vyno ir pradedame pokalbį.

Francesc romanas „Maži dalykai dideli“ išverstas į dvidešimt kalbų. Vokietijoje jis daugiau nei metus karaliavo bestselerių sąraše, o po sėkmės Didžiojoje Britanijoje šiemet skinasi kelią JAV rinkoje. Praėjusiais metais šio žymaus katalonų rašytojo, žurnalisto, muzikanto, vertėjo, konsultanto knyga pasirodė ir lietuviškai, o ką tik dienos šviesą išvydo naujas jo darbas „Vabi sabi, arba Romanas apie netobulumo grožį“, jį galima laikyti tęsiniu ar skaityti atskirai.

Romane „Maži dalykai dideli“ pasakojama, kaip naujųjų metų rytą vienišas germanistikos profesorius Samuelis atveria duris užklydusiam katinui – ir nuobodus jo gyvenimas pradeda keistis. Jis susidraugauja su keistu rašytoju, sutinka keistų žmonių, o svarbiausia – vėl pamato vaikystės meilę Gabrielę ir šįkart nusprendžia nugalėti drovumą. Vieni kritikai sako, kad šis romanas – apie Barseloną, kiti teigia, jog jis – apie kačių filosofiją, o tretiems tai – kūrinys apie meilę. Šiaip ar taip, tai tyli, lėta, šildanti, kupina citatų knyga, ją būtų galima priskirti dabar išpopuliarėjusiam „slow“ („lėtas“) judėjimui. Visai ne todėl, kad sunku skaityti didesnėmis dalimis, priešingai – romaną būtų galima labai greitai praryti, bet tai – kaip ir lėto valgymo koncepcija: kai kurių patiekalų skoniu tiesiog nori kuo ilgiau mėgautis.

Rašytojas mielai sutiko papietauti su manimi Barselonos Gracia rajone, kur gyvena, dirba ir kur vystosi romano „Maži dalykai dideli“ veiksmas. Į susitikimą su Francesc Miralles neskubu. Vos dvidešimt minučių žingsniavusi pėsčiomis nuo centrinės Barselonos stoties patenku į jaukias siauras gatveles, akį džiugina nedideli butikai, kavinukės, palmių pavėsyje sėdintys vietiniai, čia pat žaidžiantys vaikai ir nuobodžiaujančios katės. Suprantu, kad staiga dingo turistų minios, elgetos ir didmiesčio garsai. Daugelis Gracia rajoną lygina su Paryžiaus Monmartru – vieta, kurioje atsidūręs kiekvienas bent jau pasvajoja, kad norėtų čia įstrigti kuriam laikui.

Jūs ir gimėte šiame rajone?

Taip, gimiau visai netoli šios vietos, Gracia rajone. Mes juokaujame, kad jei gimsta šiame kvartale, žmonės niekur niekada neišsikelia. Einame į vietos kino teatrą, restoranus, į vietos parduotuves ir beveik niekada neperžengiame ribų. Į centrą labai retai išsiruošiame.

Kodėl?

Nes ten labai daug turistų, o čia jų beveik nėra. Čia yra viskas, ko gali prireikti žmogui, tai kam grumdytis centre? Be to, mano tėvai gyvena čia, mano sūnus su buvusia mano drauge gyvena čia. Dabartinė draugė gyvena gretimame bute. Mes visi gyvenam atskirai, bet labai draugiškai.

Jūs rekomenduotumėte žmonėms aplankyti Gracia?

Taip, saviems rekomenduočiau, nes tai yra tikroji Barselona. Čia toks mielas, gal net šiek tiek hipsteriškas rajonas, jame gyvena daug menininkų, yra daug smulkių parduotuvėlių, jaukių skverų, kavinių, kino teatrų. Tai neskubantis rajonas, vis dar priklausantis vietiniams.

Apie centrinę Barselonos gatvę La Rambla romane sakote: „Abejoju, ar bent vienas dar sveiko proto nepraradęs Barselonos gyventojas norėtų tenai atsidurti.“

Ten – tūkstančių tūkstančiai žmonių, triukšmas, vagys ir vieni turistai. Bet šalia yra kelios vietos, tokios kaip Gotikos kvartalas, siauriausia gatvelė Barselonetoje, Katalonijos gidų centras. Jas tikrai rekomenduočiau visiems, norintiems susipažinti su tikra Barselona.

Jūsų romano pagrindinis herojus yra germanistikos profesorius. Jūs irgi studijavote vokiečių kalbą ir literatūrą. Jis – tai jūs?

Ne, niekuomet nedėsčiau universitete literatūros, nors ją studijavau ir pats mėgstu vokiečių autorius. Aš skaičiau paskaitas apie psichologiją ir leidybą. Mes gana skirtingi – Samuelis yra toks žmogus, kuriuo aš galėjau tapti, bet netapau. Jis panašesnis į mano tėvą, kuris, nors nesimokė universitete, kalbėjo trimis kalbomis, rašė vadovėlius, leido žodynus, klausėsi klasikinės muzikos. Vienintelis Samuelį su manimi tiesiogiai siejantis dalykas – aš jį apgyvendinau savo bute.

Tie, kurie visada mėgo knygas, ir toliau skaito, o atsitiktiniai skaitytojai romanus iškeitė į socialinius tinklus.

Jūs klausotės klasikinės muzikos kaip Samuelis?

Kartais, bet tikrai ne tiek daug, kiek jis ar mano tėvas. Kai buvau paauglys, labai mėgau klausytis klasikos ir dabar kartais mėgstu nueiti į koncertą, bet namuose renkuosi modernesnę muziką.

Kiek žinau, jūs ne tik rašote, bet ir grojate?

Taip, groju su grupe baruose, nedideliuose koncertuose. Ta muzika, susitikimai su draugais, buvimas kartu su grupe labai pagyvina mano gyvenimą. Barselonoje daug barų, kuriuose groja gera gyva muzika.

Pakalbėkime apie knygas. Ar ispanai vis dar skaito?

Dabar žmonės perka mažai knygų, nes pasikeitė skaitymo įpročiai. Anksčiau autobuse ar metro matydavai gal dvidešimt žmonių su knygomis. Dabar matai vieną visi kiti įsmeigę akis į telefonus. Tie, kurie visada mėgo knygas, ir toliau skaito, o atsitiktiniai skaitytojai romanus iškeitė į socialinius tinklus. Jie lyg ir praleidžia tiek pat laiko skaitydami, bet skaito visai kitus dalykus.

Berlyne, kur dabar gyvenu, vis dar galiu rasti 20 žmonių, vagone skaitančių knygas. Bet gal dėl to, kad čia nedaug kur yra nemokamas internetas.

Nereikia pamiršti, kad Vokietijoje labai senos skaitymo ir leidybos tradicijos. Vokietija yra šalis, kur apsimoka leisti knygas. Mano romanas „Maži dalykai dideli“ išleistas 80 tūkstančių egzempliorių tiražu ir metus išsilaikė bestselerių sąraše. Tiražas buvo kartotas gal dvidešimt sykių. Jie netgi ketino statyti filmą, bet norėjo, kad perkelčiau veiksmą į Hamburgą.

Tai kada sulauksime filmo?

Taip neišeina. Negali papasakoti tos pačios istorijos kitoje vietoje. Tai nėra romanas apie Barseloną, bet vis tiek neįsivaizduoju jo veiksmo Hamburge. Kiekvienas miestas diktuoja savo nuotaiką ir personažų elgesį. Šis romanas – apie vienišumą, bėgančius metus, apie artėjančią senatvę, savęs pažinimą, apie permainas. Žinau, kad būdamas Hamburge apie tuos pačius dalykus kalbėčiau visai kitaip.

Norite pasakyti, kad tai knyga ne apie meilę, bet apie vienišumą?

Apie vienišumą ir apie mažus dalykėlius, kurie gali pakeisti gyvenimą. Apie drugelio plazdėjimo sukeltą efektą, kurio pasekmių negali nuspėti. Rašau apie tai, kaip katės įsileidimas į butą, nors nekenti kačių, atveria visai kitą gyvenimo kelią. Aš pats su tuo daug kartų susidūriau. Pavyzdžiui, buvau labai drovus, bet kai pradėjau keisti mažus dalykėlius, kai pradėjau kalbėtis su nepažįstamaisiais, supratau, kad aplink mane viskas pradeda keistis, į gyvenimą ateina naujų žmonių, naujų mokytojų, naujų situacijų. Visata tiesiog pakeičia formulę. Todėl ir sakau kitiems: nesitikėk kitokių rezultatų, jei kasdien darai tą patį. Mūsų pasaulis mistiškas, ne visada jį gali suprasti ir paaiškinti. Daug žmonių pyksta, kai, darydami gerus darbus kitiems, nesulaukia atgalinio ryšio ar dėkingumo. Tačiau pasaulis veikia pagal kitus dėsnius. Gerus darbus darai, nes pats to nori, bet tie kiti žmonės gal daro gerus darbus kitiems, o ne grąžina tau atgalios. Tu sulauksi grįžtamosios reakcijos galbūt iš visai nepažįstamo žmogaus. Šiek tiek apie tai ir bandžiau kalbėt knygoje.

Gabrielos personažas – irgi išgalvotas?

Vaikystėje, kai žaidėme, viena draugė pasakė labai gražius žodžius, aš juos nešiojausi visą gyvenimą. Vieną dieną vėl ją pamačiau po dvidešimt penkerių metų ir mūsų žvilgsniai susitiko. Ne, nieko daugiau nenutiko, mes net nebendravome, bet man kilo noras patyrinėti, kaip vaikystės prisiminimai gali daryti įtaką dabarčiai.

Manau, kad romanai visada prasideda nuo tikro momento, bet vystosi sava kryptimi. Romano tikslas yra padaryti gyvenimą įdomesnį, romane nutinka dalykų, kurie galėtų, o gal kartais net ir turėtų nutikti realiame gyvenime. Mes skaitome ir rašome romanus norėdami, kad juose nutiktų tai, ko negauname realiuose gyvenimuose. Skaitome apie tokius herojus, kokiais niekuomet neišdrįstume tapti. Dažnai gyvenimo siužetas nėra tobulas, o romanuose jam suteikiame daugiau prasmės.

Tikras grožis turi būti kuo labiau panašus į gamtą, o kadangi gamta yra netobula, tikri meno kūriniai irgi negali būti tobuli.

Amerikietiškose recenzijose skaičiau, kad net nekenčiantis kačių žmogus, perskaitęs šią knygą, jas pamils. O jūs pats turite katę?

Turiu dvi. Labai myliu kates ir rašydamas turbūt nemokėjau tos meilės nuslėpti.

Lietuvoje pasirodė jau antra knyga apie Samuelį. Tai tęsinys?

Antra dalis prieš metus pasirodė Vokietijoje, o prieš kelis mėnesius – Anglijoje. Ji vadinasi „Wabi-sabi“, kas išvertus reiškia netobulumo meną. Knyga skaitytoją nukels į Japoniją ir pasakos, kas nutiko mano herojams po aštuonerių metų. Žodžiais „wabi sabi“ japonai apibūdina netobulumo grožį. Pavyzdžiui, gamindami brangų puodelį, jie tyčia palieka kreivą dugną ar šiek tiek pakreipia ąselę. Pasak jų, tikras grožis turi būti kuo labiau panašus į gamtą, o kadangi gamta yra netobula, tikri meno kūriniai irgi negali būti tobuli.

Esate buvęs Japonijoje?

Važiuoju kasmet. Turiu ten labai gerą draugą, todėl jau ne pirmus metus bandau suprasti japonų kultūrą, žaviuosi jų tradicijomis, bendravimu. Iš mano tyrinėjimų atsirado knyga „Ikigai“, pasakojanti apie japonų ilgaamžiškumo paslaptis. Visą mėnesį su bendraautoriumi Hectoru Garsia gyvenome Okinavos saloje ir tyrinėjome daugiausiai ilgaamžių turinčio japonų kaimo gyventojų gyvenimo būdą. „Ikigai“ – tai, pasak japonų, kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė, tai, dėl ko keliesi ryte iš lovos, jo suradimas turi didžiulę įtaką sveikam ir laimingam gyvenimui. Šios knygos vertimo teises jau įsigijo trisdešimt šalių (netrukus turėtų pasirodyti ir lietuviškas jos vertimas – aut. past.).

Labai įdomu visų rašytojų paklausti apie rašymo rutiną.

Oi, nieko ypatingo. Rytais pasidarau litrą žaliosios arbatos, sėdu ant sofos ir pasiimu nešiojamąjį kompiuterį. Viena, o kartais ir abi katės užsiropščia ant manęs ir aš rašau tris keturias valandas. Pirma peržiūriu, ką parašiau praeitą dieną, pataisau ir parašau dar penkis šešis puslapius, vystydamas istoriją. Kai visą istoriją parašau, po kiek laiko iš naujo perskaitau.

Ką rašote dabar? Ar randasi nauja istorija?

Ką tik baigiau naują knygą. Tai bus situacijų romanas apie miestelį prie jūros, kuris žiemą ištuštėja ir tampa kaimu vaiduokliu. Jame veikia vienintelė kavinė ir joje susitinka tie keli likę žmonės. Kiekvienas iš jų išgyvena didesnę ar mažesnę tragediją ir padeda jas spręsti vieni kitiems visai netyčia ir netikėčiausiais būdais. Iš tiesų romanas yra apie bendrystės galią ir apie tai, kaip dažnai žmonės gali išspręsti kitų problemas, bet nemato išeičių iš savųjų, nes tiesiog yra per arti jų.

Jūs rašote: „Tuomet, kai ką nors įsimyli, iš tiesų esi įsimylėjęs ne tą žmogų, o jo dėka – patį gyvenimą.“ Kas jums yra meilė?

Kiekvieno žmogaus meilė – labai skirtinga. Meilė susieja žmones, nustato santykius tarp jų. O man meilė – tai noras būti su kitu žmogumi, nekeičiant nei savo gyvenimo, nei kito įpročių. Meilė – tai tiesiog žingsniavimas kartu, kai abiem smagu.

Jūsų personažas sako: „Mano ilgą vienišiaus kelią nulėmė baimė būti mylimam.“ Ar tai tinka ir jums?

Iš dalies. Turiu draugę ir esu labai laimingas, bet labai branginu ir vienatvę. Mes daug laiko leidžiame kartu, tačiau gyvename atskirai ir man toks modelis priimtiniausias.

Jūs esate ne tik rašytojas, bet ir žurnalistas, lektorius, knygų redaktorius. Kuri veikla maloniausia?

Po pusantrų metų darbo leidykloje suvokiau, kad niekada nebeisiu į darbą, kuriame reikia sėdėti nustatytas valandas ir dirbti kitiems. Bandžiau išgyventi iš rašymo, atrodo, man pavyko. Mano pirmieji romanai buvo skirti paaugliams ir tapo populiarūs Ispanijoje. Pastaruoju metu daug dirbu su rašytojais, konsultuoju juos, tobulinu jų literatūros kūrinius, konsultuoju leidyklas dėl vieno ar kito autoriaus kūrinių. Štai ir dabar man jau metas bėgti į susitikimą su autore, kurios pirmas romanas rengiamas spaudai.

Keliaudama atkreipiau dėmesį, kad katalonai tikrai yra smagiai išprotėję. Pavyzdžiui, Antoni Gaudí, Salvadoras Dalí ar Pablo Picasso kūryba netelpa į jokius rėmus. Ir jūsų knyga yra visai kitokia. Tai katalonų genai ar jūs kitaip auklėjami?

Katalonai iš tiesų yra labai ramūs, konkretūs, pareigingi žmonės, bet meno pasaulyje gali būti radikaliai priešingi. Kai išlaisvina kūrybinę dvasią, niekas jų nesustabdys. Katalonai apie savo charakterį sako, kad yra tarp „el seny i la rauxa“, tai reiškia balansą tarp racionalaus proto ir aistros kurti.

Atsisveikiname, nusifotografuojame atminimui, sutariame pasimatyti Vilniuje. Francesc man dar žemėlapyje apveda kelias aikštes ir gatves, kuriomis būtinai turiu pereiti, nurodo ispaniškų dizainerių parduotuvėlę, kurios gale yra slaptas romantiškas kiemelis, patiekiama gera kava ir gaivina puikus pavėsis. Žingsniuoju, o galvoje skamba citata iš jo romano „Maži dalykai dideli“: „Daugybė gyvenimų praeina, žmonės gimsta ir miršta nepatyrę nieko nuostabaus, bet yra dienų, kurios vertos viso gyvenimo, nes netikėtai atsitinka įstabių dalykų.“