Vilniaus mažasis teatras pradėjo naująjį sezoną: pristatė laukiamiausias premjeras

Pirmoji sezono premjera – spektaklis „Aš nieko neatsimenu“

Vilniaus mažasis teatras rugsėjo 20-21 dienomis kviečia į premjerą „Aš nieko neatsimenu“  pagal Arthurą Millerį. Tai trumpas vieno vakaro susitikimas, kai nieko reikšminga neįvyksta, tačiau kasdieniai pokalbiai atveria praėjusio gyvenimo ilgesį, pasimetimą ir pastangas susikurti viltį.

Šis spektaklis – tai subtili, dramatiška ir sykiu komiška žmonių santykių ir neišsipildžiusių jausmų studija.

„Kartu tai atsisveikinimas ir meilės teatrui prisipažinimas. Jis įkvėptas trapios aktoriaus sielos ir teatro, kuriame pasakojamos istorijos, teatro, kuriame jaučiama“, – sako režisierius Kirilas Glušajevas. Pagrindinius vaidmenis režisierius pakvietė kurti aktorius Gintarę Latvėnaitę ir Gediminą Girdvainį, kuris yra tapęs aktorinio meistriškumo ir atsakingo požiūrio į profesiją simboliu, pelnęs kritikų pripažinimą ir daugybės žiūrovų meilę.

„Tai spektaklis apie gyvenimo saulėlydį, tačiau tuo pačiu – politeminis darbas. Mano herojų laikas jau išvaistytas, o meilės atsargos likusios labai didelės. Pamatysite, kas įvyksta tuomet, kai nėra kur tų atsargų padėti. Po šio spektaklio tikrai norėsite paskambinti savo tėvams“, – prasitarė spekataklio K. Glušajevas.

Arthuras Milleris (1915–2005) buvo ryški ir įtakinga XX a. teatro asmenybė. Visame pasaulyje ir Lietuvoje statytos ir tebestatomos jo pjesės „Visi mano sūnūs“, „Komivojažieriaus mirtis“, „Kaina“, „Lemtingas išbandymas“. Daugelis Millerio pjesių laikomos moderniomis tragedijomis. Išskirtinis jų bruožas – ryškūs, dramatiškų prieštaravimų kupini veikėjų charakteriai ir keliami esminiai klausimai, ką reiškia būti žmogumi.

Naujausias „Auksinio scenos kryžiaus“ laureato Aleksandro Špilevojaus darbas – „12 gramų į šiaurę“

Šį sezoną žiūrovai turės galimybę pamatyti „12 gramų į šiaurę“, naujausią šių metų „Auksinio scenos kryžiaus“ laureato Aleksandro Špilevojaus darbą, sukurtą kartu su Vilniaus mažojo teatro aktoriais ir elektroninės muzikos grupe „Black Water“. Tai spektaklis apie meilės, saugumo ir ryšio tarp žmonių paieškas. Meilė, gyvybė ir mirtis – tai trys kertinės „12 gramų į šiaurę“ temos, į kurias spektaklio kūrėjai pasiryžę pažvelgti nestereotipiškai.

„Šiuo spektakliu norėjau praverti suvokimo duris. Už jų yra labai daug meilės. Kiekvienas pjesės veikėjas turi savo meilės suvokimą. Bet ir mirties tema labai svarbi. Kaip išsaugoti meilę sau, žmonėms ir pasauliui akistatoje su mirties neišvengiamybe?“ – klausia dramaturgas ir režisierius Aleksandras Špilevojus, spektaklyje vaidmenis patikėjęs aktoriams Indrei Patkauskaitei, Pauliui Markevičiui, Tomui Rinkūnui ir Gintarei Latvėnaitei. 

„Spektaklis „12 gramų į šiaurę“ neturi vienos dramaturginės linijos – ji pati save laužo, turėdama tam tikrus ciklus ir atsikartojimus. Atskiros istorijos tik pabaigoje susijungia į bendrą siužetą“, – išduoda režisierius.

Kiekvieno spektaklio metu žiūrovai klausys elektroninės muzikos grupės „Black Water“ gyvai (čia ir dabar) kuriamos muzikos, kuri niekuomet nesikartos. „Tad tą patį spektaklį kelis kartus žiūrėsiantis žmogus išsineš vis kažką naujo, dar negirdėto. Tai bus įdomi patirtis visiems, ne tik mums“, –  sako „Black Water“ grupės atlikėjai.

Miuziklas kūdikiams – „Manuliukai“

Žiemą pasitiksime su režisierės Gintarės Latvėnaitės miuziklu kūdikiams  „Manuliukai“. „Manuliukas – toks minkštas, šiltas, švelnus, spalvotas, toks, kuriuo galima apsigobti, su kuriuo saugu ir ramu. Jis ne vienas, jie trys –  Ma, Nu ir Liu? Kurgi jie galėtų gyventi? Kur jie galėtų megzti, kurti ir siųsti vaikams spalvotus sapnus?“,  –  intriguoja naujo miuziklo kūdikiams režisierė Gintarė Latvėnaitė, kurios premjera numatyta pirmąją žiemos dieną. 

„Kai pradėjau galvoti apie šį spektaklį, visų pirma galvojau apie mamas – spektaklis pirmiausia reikalingas joms. Tai jos atsineš savo vaiką į teatrą, tai jos vėl taps mažomis mergaitėmis  –  tai jos įsileis į save pasaką ir stebuklą. Labai norėtųsi, kad po spektaklio mes visi: aktoriai ir žiūrovai galėtume likti teatre, gal net išgerti arbatos, pabūti sukritę jaukiuose sėdmaišiuose, įsitaisę jaukiausiose teatro erdvėse visi kartu.“

Muziką spektakliui kurti režisierė pakvietė Zitą Bružaitę, scenografiją – Antaną Dubrą,  o vaidmenis kurs Gintarė Latvėnaitė, Ilona Kvietkutė ir Božena Aleksandrovič.

Šiemet teatras tęs edukacines programas –  ekskursijas vaikams ir vyresnių klasių moksleiviams, į kurias kviečiame atvykti pasinaudojant  Kultūros pasu. Nes teatras – ne tik spektakliai, teatras tai erdvės, kuriose vyksta edukacijos, susitikimai, parodos. „Mums trūksta kartais dalytis ir gražiais dalykais, ir vargais, dėl to mes tėvelius kviesime likti teatro fojė pabendrauti, pažaisti ir pasidalinti rūpesčiais“, – džiaugėsi režisierė.

Aleksandros Jacovskytės fotoparoda „Vilniaus veidai“

Šį sezoną Vilniaus mažajame teatre atidaroma menininkės Aleksandros Jacovskytės fotografijų paroda „Vilniaus veidai“.  

„Vilnių visada mylėjau. Būdami studentais, mes atradinėdavom nematytas Vilniaus vietas. Tai buvo didžiausia pramoga ir malonumas. Žymiai vėliau supratau, kad tai tapo mano ryšiu su pasauliu, su žmonėmis“, – sako scenografė, grafikė, fotografė Aleksandra Jacovskytė, šią parodą sudariusi iš 200 fotografijų iš 2012-ųjų ciklo, kur fotografijos apima laikotarpį nuo 1963 iki 1993 metų. Vilniaus mažajame teatre bus eksponuojama šio ciklo dalis.

Nespalvotose fotografijose menininkė fiksavo veidus iš savo aplinkos – daugelis jų buvo ar vėliau tapo kultūros pasaulio dalimi.  Autorė sako, kad jos fotografijose įamžinti žmonės yra natūralūs, nepozuojantys, reaguojantys ne į objektyvą, labiau į ją pačią.

Fotografijose pamatysime ir Vilniaus mažojo teatro kūrėjų veidus – režisierių Rimą Tuminą, scenografą Adomą Jacovskį, kompozitorių Faustą Latėną, užfiksuotus gastrolių Italijoje akimirkomis. Parodą „Vilniaus veidai“ bus galima apžiūrėti Vilniaus mažajame teatre, atnaujintame teatro fojė nuo rugsėjo 20 dienos.