Vilniaus polis atėjo į „Išvarymą“ arenoje
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dar pavasarį atšventęs savo šimtąjį gimtadienį – nes spektaklis kiekvieną kartą gimsta iš naujo – Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“, kurį 2011 m. prieš pat Kalėdas Lietuvos nacionalinio dramos teatro žiūrovams padovanojo Oskaras Koršunovas, šį rudenį „išlipo“ iš dramos teatrams nustatytų „normų“ ir iškeliavo į platų pasaulį. Šimtą antrąjį ir šimtą trečiąjį spektaklį aktoriai vaidino bene didžiausioje ir, tarytum, normaliam menui gimti neįmanomoje erdvėje – „Siemens“ arenoje. Ir teatras, ir visuomenė su siaubu laukė šio įvykio.
Bet Vilniaus polis sugužėjo į šią atokioje miesto dalyje įsikūrusią keliatūkstantvietę erdvę, kai kurie žmonės atvažiavo ir iš Kauno, ir iš mažesnių Lietuvos miestų. „Išvarymą“ nuo šiol galima laikyti ne vien meno kūriniu, bet ir socialiniu reiškiniu, vienu svarbiausiu pastarojo laiko Lietuvos kultūriniame gyvenime. „Išvarymas“ ėmė diktuoti madas ne vien teatro elitui, bet ir plačiajai visuomenei. Kaip Antikiniame teatre – polis atėjo į teatrą. „Išvarymas“ vėl privertė atsigręžti į pamatinius teatro segmentus, be kurių šis menas nebūtų amžinas.
Antikiniame teatre žiūrovai siužetus žinojo gerai, jiems viskas buvo atpažįstama. Apskritai, teatras buvo pradžių pradžia, jis gimė anksčiau už filosofiją, jau nekalbant apie politiką. Koršunovas, sugebantis per teatro sieną vaikščioti skersai išilgai, „Išvaryme“ nesunkiai laikėsi dramos teatrui reikalingo kanono, juo išmintingai naudojosi, kad galėtų reikiamu momentu kai ką sugriauti ir pastatyti jau ne dramaturgui, o režisieriui priklausantį teatro statinį.
To didžiulio statinio, kuriamo ilgai, daugiau nei šešias valandas, statyba neprailgo nė vienam žiūrovui. Per septynerius metus jis, kaip toje pasakoje, išaugo iki fantomo, kuris jau nepriklauso net ir teatro reiškiniui. Nuo šiol aktoriai „Išvarymą“ galės vaidinti kur tik panorėję, nes jis magiškai valdo žmones. Jie spektaklį jaučia, atpažįsta, tapatinasi su juo ir verkia, kai trečiame veiksme Kęstučio Cicėno Benas, užsukęs į Londone gyvenančių lietuvių namus, kurie ir po daugelio metų tarpusavy kalbasi savo tarme, sako: „Ramu čia kažkaip pas juos. Atrodo, kad jokio karo – nei Kristaus, nei Čingischano... Pūva sau pamažu...“ Iš žmogaus atimta pasirinkimo laisvė. Čia nekalbama apie pasirinkimą „kur gyventi“, čia kalbama apie tikėjimo praradimą, susiniveliavimą. Ir nebūtinai emigracijoje. Iš Lietuvos mirusio brolio pelenų pasiimti sesuo taip pat neturi kada atvažiuoti. („Sesuo jau važiuoja, važiuoja... Mums atsibodo jau laukti.“)
Šitame spektaklyje viskas gimsta nuo detalės. Ją aktoriai augina iki maksimumo, visiško transo, ir vėl grįžta į tai, ką slepia kamerinių ar net monoteatrų paslaptys. Šis, atrodytų, žemiškas spektaklis nieko bendro neturi su realistiniais „scenos vaizdeliais“. Tai, kas yra atpažįstama, „Išvaryme“ jau tapo mitologizuotos interpretacijos išraiška. Todėl visi keiksmai, visas choro vaidmuo šiame spektaklyje pajungti tam, kad žiūrovas greičiau peržengtų realybės slenkstį ir suvoktų, jog po šia išore bus kalbama apie visai kitus dalykus: apie žmogaus likimą, apie jo istoriją, kurios ilgame vėrinyje suverti daugelio žmonių gyvenimai.
Žmonėms šis spektaklis patinka ne vien dėl to, kad jie atpažįsta save, čia jie randa paguodą. Juk šiandien mums kaip niekad peršama, kad „viskas mūsų rankose“. Deja, žmonės liūdi, suprasdami, kad yra supančioti begalės priklausomybių, galingesnių už patį likimą.
Išgyvendamas savo ar savo šeimos, galų gale, konkretaus lietuvio tragediją, esi beveik bejėgis kažką kardinaliai pakeisti. Nuo spektaklio pradžios žiūrovų aktyvumą aktoriai tik stiprina, kai kurias scenas pripildydami aštriomis improvizacijomis – dabartinės situacijos „apžvalga“, iš sielos gelmių išsakytais prašymais politikams (įvardinant jų pavardes) jie tolsta nuo realybės, nes labai greitai tampa aišku, kad spektaklis jokių iliuzijų nekuria. Jis tiesiog moko būti protingu.
Kas paskaičiuos, kiek tūkstančių žiūrovų šį spektaklį jau matė? Pavasarį buvo lengviau, nes reikėjo sudėti šimtus ir gavosi kosminiai skaičiai. Šiandien, kai lūžta arena, supranti, kad tai jau yra kultas, spektaklį žmonės žiūri po kelis kartus. Į jį ateina ir turčiai, ir nelaimėliai. Netgi sėdintys „galiorkoje“ garsiai kalbasi su personažais. Sekmadienio vakarą Mariaus Repšio Vandalui pašaliniai garsai sutrukdė, jis netgi kreipėsi į dialogo ištroškusį žmogų, bet susilaukė labai teisingo atsakymo: „Varyk toliau, man patinka tavo repertuaras“.
Šiandien „Išvarymas“ vaidinamas tokiai miniai žmonių, kad privalu pasirūpinti Greitosios pagalbos brigada. Ir aktoriai, ir žiūrovai turi patirti kraštutines būsenas. O šios ribinės situacijos apsieina be gydytojų vien dėl to, kad žmonės emociškai išgyvena transą.
Teatrui svarbiausia, kad į jį eitų žiūrovas, o į „Išvarymą“ žiūrovas net neina, jis tiesiog plūsta. Žmonėms atsibodo laikini dalykai, jie renkasi tai, ką sprendžia pasąmonė, ką nujaučia menininkai. Todėl niekas negali žinoti, ką kiekviename spektaklyje naujo pateiks Repšio Vandalas, kaip jis kitaip įkaitins salę. Ne žodžiai, o energija spektaklyje svarbiausi, ne keiksmai ir ne nuogi kūnai jaudina žmones – jie nori išgyventi jausmo tapatybę. 1985 m. Londono Wembley futbolo stadione Freddie Mercury suvaldė 90 000 gerbėjų. Pagalvojus, kiek kartų Vilnius mažesnis už Londoną ir pamačius, kokia minia šešias valandas nepalieka salės, supranti, kad tai yra tokia pati sensacija ne tik mūsų šaliai, bet ir visam teatro pasauliui.
Dramos teatro spektaklis tapo socialiniu reiškiniu. Jį stebi ne pavieniai žmonės, o visa visuomenė, net ir tie, kurie laiko špygą kišenėje. Kaip sako Gailės Butvilaitės Eglė, „Asile, tau čia tik darbas, o man čia yra gyvenimas… Čia visas mano gyvenimas...“