Vilniečių Jono ir Monikos vestuvės: sidabrinė šventė, medaus mėnuo Havajuose ir filmas apie juos

„Boardsports“ ir „Salt“ parduotuvių savininkas Jonas Kriščiūnas ir dizaino studijos „Mas924“ įkūrėja Monika Kazakevičiūtė-Kriščiūnienė iškėlė įspūdingą vestuvių šventę, kurios akimirkomis dalijasi ir su Žmonės.lt skaitytojais.

„Kai susipažinome buvo kažkoks jausmas, kad Jonas bus tas vienintelis. Bet negaliu pasakyti, ar tikiu meile iš pirmo žvilgsnio, nes kuo toliau tuo labiau jį myliu“, – šypsodamasi jųdviejų istoriją pasakoja Monika.

Netikėtos piršlybos Paryžiuje

Kadangi Jono ir Monikos gimtadienius skiria vos viena diena, pora turi tradiciją šventę paminėti kelionėje. Viena jų – buvo ypač įsimintina.

„Šventėme mano gimimo dieną Paryžiuje. Papietavus mieste Jonas pasiūlė nusipirkti šampano ir eiti į parką švęsti toliau. Nuėjome į parką, pasitiesėme pledą, atsidarėme šampaną ir staiga žiūriu: jis atsistoja, tada vėl klaupiasi, traukiasi žiedą... Viskas vyko labai netikėtai. Likau labai maloniai nustebinta, tikrai nesitikėjau – Jonas po kartu praleistų dvejų metų man pasipiršo. Tai buvo labai gražu ir tikra. Verkiau iš laimės sėdėdama ant žolės vidury parko“, – šypsosi Monika.

Merginai nė minties nebuvo, kad Jonas žada pirštis. „Aišku, prieš tai buvome šnekėję, kad mylim vienas kitą, kad kažkada sukursime šeimą, bet vis tiek man buvo labai netikėta.

Prisimenu istoriją – kai tik nusileidome oro uoste ir atėjome į autobusą, kuris veža į Paryžiaus centrą, Jonui vairuotojas sakė, kad jis padėtų savo kuprinę į bagažą. Matėsi, kad kažkas ne taip, nes jis nenorėjo palikti kuprinės. Tai tik pasipiršus supratau, kad žiedas buvo ten“, – juokėsi Monika.

Vestuves rengė pati

Pora nusprendė ilgai sužadėtiniais nebūti – jau po poros mėnesių buvo išsirinkusi vestuvių datą ir kitą pavasarį iškėlė šventę. Monika sako, kad problemų planuodama vestuves neturėjo – tiksliai žinojo, kokios šventės nori, todėl rengti ėmėsi pati. Tik vestuvių dieną visus reikalus tvarkė planuotoja Laura Vagonė, kad jaunoji neturėtų dėl ko sukti sau galvos.

„Į vestuves žiūrėjau dar kaip ir į renginį, man buvo labai įdomu, kaip prieš pusę metų sugalvotos idėjos atrodys realybėje. Man patiko organizuoti. O ir mūsų su Jonu skoniai labai sutampa, jam viskas tiko“, – pasakojo ji.

„Ceremonija vyko Šv.Jonų bažnyčioje. Bažnyčia buvo papuošta veidrodiniu kilimu, kurį užsakiau specialiai iš užsienio, ir atogrąžų augalais. Visur dominavo sidabro spalva. Mano pirmoji suknelė taip pat buvo sidabrinė, o puokštė derėjo prie atogrąžų dekoracijų. Žengiant prie altoriaus Juste Arlauskaitė-Jazzu gyvai atliko kūrinį „Tik pasilik”.

Pasirinkome šią dainą, nes ji labai graži. Man tik įžengus į bažnyčią, Jazzu pradėjo dainuoti, o kai priėjau altorių, suskambo priedainis „tik pasilik dar vieną naktį ir visą gyvenimą“. Dainos žodžiai labai prasmingai nuskambėjo visame kontekste. Buvo labai gražu“, – kalbėjo Monika.

Jaunoji buvo pasiruošusi dvi pačios kurtas sukneles: vieną vilkėjo bažnyčioje, kitą – šventėje. Suknelė, su kuria žengė prie altoriaus, svėrė net 10 kilogramų.

„Viena suknelė buvo man labiau įprasta: minimalistinė, pieno spalvos šilko su šleifu ir plonomis juostelėmis. O kitą norėjau padaryti tokią, kokios iš manęs nesitikėtų, kokios nesu dėvėjusi, bet ji vis tiek turėtų mano savitumo. Suknelė svėrė 10 kilogramų, buvo sunaudota daugiau kaip 20 metrų medžiagos, kuri buvo labai sunki: daug svėrė pūstas sijonas ir ilgas šleifas“, – sakė M.Kazakevičiūtė-Kriščiūnienė.

Trumpa šventė ir skrydis į Paryžių

Prisiekę amžiną meilę, jaunavedžiai nuvažiavo persirengti ir atvyko į šventės vietą, kur jų jau laukė svečiai.

„Mūsų vestuvėse nebuvo laisvo laiko, kaip dažniausiai būna kitose. Norėjome iškart džiaugtis ir švęsti kartu su artimaisiais. Po ceremonijos bažnyčioje su Jonu senoviniu amerikietišku kabrioletu atvykome į „The Gallery“ restoraną, kur visi svečiai jau laukė mūsų.

Šventėje grojo didžėjus, visi iškart galėjo šokti – nebuvo nei stalų, nei jokių formalumų. Taip pat turėjome staigmeną – mūsų filmuką, kurį svečiams parodėme per 7 metrų ekraną. Visos šventės metu pasirinkome nestandartines dekoracijas – didžiuliame ekrane vizualinio meno atstovas kūrė ir rodė įvairias menines instaliacijas. Buvo įdomu ir visas restoranas atrodė kaip meno galerija“, – pasakojo Monika.

Po kelių valandų linksmybių su artimiausiais, pora išvyko į vestuvinę fotosesiją, vykusią... Paryžiuje: „Norėjome, kad svečiai kartu su mumis tiesiai po ceremonijos vyktų švęsti ir džiaugtis, todėl visą vestuvių fotosesiją nukėlėme į Paryžių. Tad tą patį vakarą tiesiai iš šventės vietos vykome į oro uostą ir išskridome. Lygiai po metų buvo smagu grįžti jau kaip vyrui ir žmonai“, – sakė M.Kazakevičiūtė-Kriščiūnienė.

Meilės mieste pora praleido tris dienas, kur fotografavosi ir filmavosi: „Norėjome fotosesijos ir vestuvių filmuko, kuris būtų laisvos formos, nereiktų ypatingo pozavimo ar vaidinimo, tad Paryžius buvo tam puiki vieta. Dvi dienas vaikščiojome po miestą ir leidome laiką, o paskui mus sekė ir viską įamžino fotografas Linas Dambrauskas ir filmuotojas Andrey Motorichevas. Paskutinę dieną tiesiog leidome visi smagiai laiką. Pasirinkau tokią komandą, su kuria ir šiaip bendrauju.“

Saldus medaus mėnuo Niujorke ir Havajuose

Kopinėti medaus Jonas ir Monika patraukė į Ameriką: „Niujorke buvome 5 dienas. Aš anksčiau esu ten kelis mėnesius gyvenusi, o Jonas buvo pirmą kartą. Tai aplankėme žymiausias vietas, ten gyvenantys draugai aprodė mums naktinį gyvenimą.“

O tada išvyko gaudyti bangų Havajuose: „Ten aplankėme tris skirtingas salas: Kauai, Maui ir Oahu saloje esančią sostinę Honolulu. Čia praleidome 2,5 savaitės, todėl spėjome ir banglentėmis pačiuožinėti, ir pailsėti, ir susipažinti su Havajų kultūra bei nuostabia gamta.

Havajai paliko labai didelį įspūdį, buvome pirmą kartą. Visos salos pasirodė labai skirtingos ir įdomios, kiekviena turi tik jai unikalių bruožų. Mus žavi visa „surf“ sporto kultūra, todėl buvo labai smagu aplankyti šios sporto kultūros meką – Havajus“, – šypsosi Monika.

Tai kaip jaunavedžiai jaučiasi po vestuvių? „Man atrodo, kad po vestuvių viskas dar lengviau ir paprasčiau, nes atsirado kažkokia ramybė, užtikrintumas, žinai, kad su tuo žmogumi jau nusprendei būti ir taip liks. Kai kyla kokie ginčai, į juos nebesiveli ir lengviau ieškai kompromisų, nes supranti, kad nėra prasmės – vis tiek tą žmogų myli ir būsi kartu“, – juokėsi Monika Kazakevičiūtė-Kriščiūnienė.