Vilniečių sunešti džinsai pavirto Indijos žemėlapiu: išdėliotas senamiestyje jis tapo traukos objektu
Ar galima pažinti Indiją, keliaujant su tokiu neįprastu transportu kaip siuvimo mašina? Antriniu dizainu užsiimanti Milda Paukštė tuo neabejoja – pastarąsias dvi savaites ji iš vilniečiams nebereikalingų džinsų siuvo maždaug trijų metrų ilgio Indijos žemėlapio dėlionę su kišenėmis. Į jas sudėjo žinutes, kurias per įvairius žiniasklaidos kanalus pasauliui siunčia Indijos gyventojai.
Penktadienio vakarą, kai Vilniaus savivaldybės ir „Go Vilnius“ iniciatyva sostinėje prasidėjo indiškas savaitgalis, siauroje Žydų gatvelėje senamiestyje išdėliotas didžiulis žemėlapis tapo traukos objektu.
Praeiviai ne tik dalijosi savo mintimis apie Indiją, bet ir pabandė kurti kilimėlius iš tekstilės likučių, o vėliau ant tų kilimėlių jogos mokytoja Ilona Kilildienė mokė meditavimo pratimų.
„Idėja pažinti vis kitą šalį neiškeliaujant iš Vilniaus man yra lyg smagus iššūkis. Gerokai praplėčiau savo žinias apie Indiją, o ypač tekstilę. Tai – ne tik tūkstantmečius skaičiuojančios audimo rankomis tradicijos, dažymo būdai, įvairiausios simbolikos pilni tradiciniai kostiumai, bet ir greitosios mados produktus fabrikuose siuvantys vaikai, ir milijonais tonų į šalį iš svetur plūstantys dėvėti drabužiai. Buvo įdomu pasigilinti, ką indai su tuo daro“, – pasakojo moteris.
Kiekvieną dieną ji skirdavo laiko tokios informacijos paieškoms internete, o prisėdusi prie siuvimo mašinos vieną po kitos siuvo atskirų Indijos valstijų detales.
Ant šalies pietuose esančios Karnatakos valstijos esančioje kišenėje – istorija apie žaliąjį startuolį „Rimagined“, kuris atliekas iš miesto sąvartyno paverčia praktiškais daiktais namams: kilimėliais, pirkinių krepšiais, kosmetinėmis.
Įmonė taip pat įdarbina ir apmoko Bengalūno miesto moteris. Šis verslas jau sugrąžino 30 tonų atliekų iš sąvartynų naujam gyvenimui.
Mumbajuje – Maharaštros valstijos sostinėje ir, kartu, didžiausiame Indijos mieste, veikianti kompanija „Greensole“ iš senų batų jau sukūrė 110 tūkst. porų sandalų šalies vaikams. Tai – pastanga spręsti opią infekcijų per dirvožemį problemą, kuri dažna regione dėl neapsaugotų pėdų.
O į Panipato miestą Harjanos valstijoje Indijos šiaurėje kasmet iš Vakarų atkeliauja 100 tūkst. tonų tekstilės perdirbimui. Daugiausia iš Jungtinių Amerikos valstijų, Italijos, Prancūzijos. Išrūšiuoti pagal spalvas, jie smulkinami į pluoštą, verpiami nauji siūlai ir audžiami apklotai.
Tame fabrike dirbanti rūšiuotoja Reshma niekada nebuvo iškeliavusi iš Indijos. Drabužiai, su kuriais dirba jai – tarsi gyvenimo Vakaruose iliustracijos. „Kartais bandau įsivaizduoti, kaip žmonės dėvi vienus ar kitus drabužius, ir suima juokas. Pavyzdžiui, kelnės, į kurias galėtų tilpti keturi žmonės! Kiek reikia valgyti, kad taip nutuktum?!” – stebėjosi Reshma, kurios istorią galima išgirsti kanale „Unravel | Real Stories“.
„Kartais iš keliauvusių po Indiją pasakojimų atrodo, kad ten gyvenantys žmonės arba vien skursta, arba medituoja. Ir kad tai yra tarsi savaime suprantama. Tačiau vakariečiai, neatsakingai vartojantis ir trokštantis pigių daiktų, nepadeda Indijai tapti švaresnei. Lygiai kaip ir Europoje ar Amerikoje, milžiniškoje Indijoje vis daugėja žmonių, kurie stengiasi daryti pokyčius ir į atliekas žvelgia kaip į daug galimybių teikiantį resursą“, – neįprastos pažinties su Indija įspūdžiais dalinosi M. Paukštė.
Jos užmojis – ne tik perkurti vilniečiams nebereikalingus džinsus, bet ir paskatinti juos pačius atsakingiau elgtis su nebereikalinga tekstile. Pavyzdžiui, daiktų dalinimosi stotelėse „Dėkui“ šiuo metu yra renkamos dieninės užuolaidos – jos bus persiūtos į perregimus daugkartinius maišelius.
„Kilimėlius, kuriuos iš spalvingų lino atraižų ir džinsų pasiuvome specialiai indiškam savaitgaliui, pavadinome dėkingumo kilimėliais. Tai – padėka žmonėms toli Indijoje, Bangladeše, Pakistane ir kitose šalyse, kurie dažnai labai vargingomis sąlygomis siuva džinsus visam pasauliui. Kartu – padėka vilniečiams, kurie nemeta savo džinsų bet kur, o atneša mums perkurti. Ir, aišku, padėka gamtai, kurios resursus naudojame ne tik tam, kad apsirengtume“, – sakė M. Paukštė.
Skaičiuojama, kai vienas asmerikietis per metus išmeta vidutiniškai 28 kilogramus tekstilės. Vienas Indijos gyventojas – vidutiniškai 1,5 kilogramo tekstilės per metus.
Indijos miestai kasmet sugeneruoja 62 mln. tonų atliekų. Dar milijonai tonų atliekų iš kitų pasaulio šalių atkeliauja perdirbimu į Indiją, nors ne paslaptis, kad iš tiesų perdirbima visgi tik nedidelė dalis, o visa kita nusėda sąvartynuose.