Rudens pradžioje jaukioje sostinės Trakų gatvėje duris atvėrė gėlių ir keramikos parduotuvė „Esea house“, kurioje tarpdisciplininio meno kūrėja, keramikė, floristė Gintarė Vaicekauskaitė (25) pasitiko pirmuosius savo klientus. Žengę pro duris jie pirmiausia įkvėpė magiško molio ir žalumos kvapo, o tada prieš akis atsivėrė nuostabi Gintarės kūryba – netaisyklingų briaunų, ryškūs ir būtent tuo žavūs rankų darbo dirbiniai, kurie priglaudė išskirtines, atidžiai atrinktas gėles. Šiandien čia dar kartą sugrįžta daugelis – ne tik dėl kokybės ir užburiančių puokščių, bet ir dėl Gintarės dėmesingumo kiekvienam užsukusiam praeiviui.
Gintare, kada ir kaip tavo gyvenime atsirado kūryba moliu?
Keramiką atradau prieš 1,5 metų, kai dirbant reklamos agentūroje projektų vadovės darbą pajutau, kad labai pasiilgstu mąstymo rankomis. Taip atsidūriau lipdymo būrelyje, o prasidėjus karantinui, nusipirkau žiedimo ratą, nes supratau, kad lipdymas ne man. Taip pasistačiusi jį savo kambaryje pati pradėjau mokytis žiesti. Retai save pagiriu – bet greitai tapo aišku, kad man sekasi.
Pastebėjus, kad sekasi, natūraliai kilo idėja iš savo kūrybos užsidirbti?
Taip, savo pirmuosius darbus pradėjau pardavinėti per Instagramą, vėliau susikūriau internetinę parduotuvę. Savo darbų pardavimą nuo pat pradžių supratau, kaip viso kūrinių proceso išsipildymą, kulminaciją.
Pilnatvės jausmą jaučiu tada, kai darbas tampa artimas kitam ir iškeliauja į naujus namus, interjerus, tęsia savo gyvenimą.
Kurį laiką savo savo kūryba užsiėmei gyvendama kaime. Toks ir buvo tikslas – atrasti lėtesnę aplinką kurti?
Tik prasidėjus pandemijai, buvimas mieste tapo labai įtemptas. Nors užsidarėme savo burbuluose, mažuose kambariuose, veiklos smarkiai redukavosi, man visko atrodė per daug – minčių, baimės, pavargimo. Net išėjimai į parką, pabėgimai į mišką tapo kaip netikri. Negaliu pasakyti, kas tiksliai pasikeitė, bet man pasidarė liūdna. Ir taip – reikėjo erdvės keramikos kūrimui, kambario palangė jau buvo „išaugta“ ir norėjosi bent šiek tiek praplėsti dirbtuves ir horizontus.
Vieną dieną kartu su draugu Artūru nusprendėme, kad reiktų pabandyti išvažiuoti gyventi į kaimą. Apsistojome pas artimą draugę sodo namelyje, 30 km nuo Vilniaus, pelkėtoje vietoje, prie ežero. Ir ši patirtis tikrai buvo išlaisvinanti, suteikusi daug gaivos kasdienoje.
Į miesto šurmulį skubėjęs jaunas žmogus dabar vis dažniau traukia į gamtą. O kokia tavo sąsaja su gamta – ryšį jautei jau senai, ar kaip vertybę tai atradai tik pradėjus kurti?
Tiesa ta, kad niekada nebuvau didžiulė gamtos mylėtoja, entuziastė. O priėmus sprendimą jaučiausi neautraliai – neegzotizavau šio fakto. Tik aplinkiniams pradėjus kalbėti, kad „dabar visi traukia į gamtą“, supratau, kad pataikėme į kažkokią tendenciją. Deja, bet su tendencijoms aš esu labai atsargi. Kaimo idėja atėjo labai natūraliai, tuo metu ieškant saugumo, naujų erdvių, patyrimų.
Kadangi nesame prisirišę prie būsto, keisti lokacijas, eksperimentuoti atrodė teisinga. Mano draugas architektas, o aš pati taip pat labai myliu architektūrą: studijuodama šiuolaikinio meno studijas kūriau video meną, susijusį su viešosiomis erdvėmis, paminklo problematika. Tad tai buvo kaip erdvinis eksperimentas, žinojome, kad tai laikina patirtis. Kadangi gyvenome su mažai patogumų – taip pat buvo ir asmeninio santykio bei savo ribų išbandymas.
Rudens startas prasidėjo su tavo pačios rankų darbo keramikos dirbinių ir gėlių parduotuvės atidarymu sostinės centre. Kaip kilo idėja?
Artimoje aplinkoje sužinojome, kad atsilaisvina patalpos Vilniaus Trakų gatvėje, kur jau ir prieš tai ilgą laiką buvo prekiaujama gėlėmis. Kadangi esu turėjusi patirties su floristika, nusprendžiau, kad būtų šaunu toje vietoje palikti gėles, tačiau tuo pačiu atsinaujinti, pakeisti konceptą. O ir mano keramikai labai reikėjo erdvės, kur žmonės galėtų ją paliesti, pajausti. Be to ir pati gatvė man labai artima, patinka, kad čia nėra nieko teisingo ir perdėtai pagražinto: raštinės prekės, šviežios bandelės, įsikūrusios čia jau apie 18 metų, sukuria labai gerą tikrumo jausmą, supažindina su autentiškais žmonėmis.
O gėlės man yra dar vienas kūrybos, saviraiškos būdas. Tačiau keramika ir gėlės kartu – kaip ypatingas skirtingų sričių derinys. Molis ir flora – tai, kas leidžia žydėti, bet ir tuo pačiu įsižeminti. Gėlės yra be galo trapu, laikina, o molis amžinas ir tvirtas. Suvokus, kad kasdienoje dirbdama su augalija ir moliu galiu pamatyti visą gyvenimo ciklą – pradžią, brandą ir pabaigą – supratau, kad man reikia namų. Namų, kuriuose galėčiau šia patirtimi dalintis su kitais. Taip labai greitai, be didelių investicijų, su draugų pagalba atsidarė „Esea house”.
Tavo gėlių asortimentas išskirtinis – toks, kokio nerasi kiekvienoje įprastoje gėlių parduotuvėje...
Jei pasakyčiau, kad betarpiškai myliu visas gėles, tikriausiai šiek tiek pameluočiau. Žinoma, viskas priklauso nuo konteksto, tačiau esu atidi ir dažnai klausau širdies, todėl kartais „Esea house“ galima rasti visą eilę egzotikos, įvairenybių bei nostalgiško močiutės daržo spalvų bei kvapų, tačiau nerasti nei vienos raudonos rožės.
Stengiuosi gėlių atradimais kaskart stebinti save, jų ieškoti aukcionuose, laukuose, miškuose, pelkėse. Trakų gatvė yra labai praeinama vieta, o žmonės čia – norintys susikurti patys, tad parduotuvės asortimentas visada labai skirtingas ir platus, kad didžioji dalis atrastų sau tinkamą variantą.
Nors mano titulas sako, kad esu menininkė, gėlių kūrėja, tačiau aš sakyčiau, jog mano darbas dažnai yra tikėti gėlių galia ir įgyvendinti savo klientų norus bei ketinimus. Aš nenoriu visko kurti tik pagal savo įvaizdį, atvirkščiai – noriu bendrauti su klientu ir jam parodyti, kad galiu jį pajausti ir tuo pačiu įterpti savo pajautimą, kūrybiškumą.
Na, o būtent jau puokščių kūryba yra tai, kur žingsnis po žingsnio stengiuosi gryninti savo stilistiką, šiek tiek laužyti floristikos standartus, estetikos tendencijas, išsaugoti kuo daugiau natūralumo, tikrumo. Žinoma, tradicinės taisyklės yra svarbios, tačiau, manau, kad smagu turėti individualumą, kaip Anglų sodą.
Kuri gėlė tau yra išskirtiniausia, mieliausia širdžiai?
Gėlės ir žavu tuo, kad kiekviena yra skirtinga. Net jei ji yra to paties tipo, jos žydėjimas keičia spalvą ir formą, o tai iššaukia naujus derinius. Pavyzdžiui, vystanti tulpė – tikras įkvėpimas romantiškai chaotiškai kompozicijai. Kiekvieną kartą, kai ieškau gėlių pas tiekėjus, jaučiuosi lyg sutikčiau ką nors naujo, nors gėlė jau tikrai pažįstama. Tai reiškia, kad galvoje gimė nauja kombinacija, pamačiau gėlę kitomis spalvomis. Todėl išskirti vienos gėlės negalėčiau, manau, kad viskas etapiška. Tačiau šiuo metu esu labai pamilusi airišką varpelį (molucella laevis), atrodo, kad bet kokioje kompozicijoje savo sodria žalia spalva ir riestumu gali išstoti ir pataisyti situaciją.
Atsidaryti parduotuvę pačiame sostines centre – nemenkas iššūkis. Ar visame procese teko įdėti daug savo laiko ir „papildomų“ rankų?
Tikrai teko daug padaryti patiems, su didele draugų pagalba, tačiau to nepavadinčiau iššūkiu – mums buvo smagu prie visko prisiliesti patiems, išmokti naujų dalykų. Ir nors parduotuvės atidarymas skamba kaip nemenkas iššūkis, vis tik dabar mąstau, kad visą situaciją supaprastino tai, kad įsikūrimą tikrai ribojo biudžetas. Daug norų ir estetikos aukštybių teko paleisti ir susigyventi su esama situacija. Dabar dėl to džiaugiuosi – parduotuvė tikrai tapo kaip namai – nenugludinti, su senais artefaktais, senamiesčio nelygumais, apdaužytais kampais, senomis oranžinėmis grindų plytelėmis.
Visas fokusas buvo į vietos idėją, į tai kas bus ten kuriama, ir ne tiek į tai, kaip atrodys patalpos.
Kaip sekasi dabar? Ar praeiviai dažnai užsuka į parduotuvę? Dažniau – gėlių ar keramikos dirbinių?
Nors kol kas sunku vertinti, tačiau atrodo, kad sekasi šauniai. Atsidarėme vos prieš mėnesį, tačiau žmonių užsuka tikrai labai daug. Besidžiaugiančių kaimynų, smalsių praeivių, keramikos mylėtojų. Žinoma, gėlės šiuo metu yra pagrindas, tačiau joje atradę rankų darbo keramikos, visi maloniai nustemba ir jau žino, kur sugrįžti dovanų ar objekto, indo namams.
Ar pati rūpiniesi visos parduotuvės veikla?
Man labai daug padeda mano draugas Artūras, artimi draugai. Tačiau taip – kol kas visus darbus atlieku pati, kartais net stebiuosi, kiek daug skirtingų dalykų gali atlikti vienas žmogus. O ką dar kalbėti, jog derinu dvi skirtingas, daug žinojimo ir eksperimentavimo reikalaujančias praktikas. Bet man taip patinka. Kai susitinku su klientais, ar girdžiu ką jie galvoja, būtent tada aš jaučiuosi laimingiausia ir pasikrovusi energija, galinti viską suderinti. Taigi todėl retai jaučiuosi pavargusi!
Iš kur semiesi idėjų keramikos dirbiniams?
Aš nesu žmogus, kuris nuolat sąmoningai semiasi idėjų. Net nežinau kada paskutinį kartą ieškojau pavyzdžių internete ar knygose. Tikriausiai, jog visos idėjos – iš pasąmonės. Labai dažnai sėdu prie žiedimo rato tuščia galva ir tuomet dienos pabaigoje žiūriu kas gavosi. Net jei ir ateityje atsitiks taip, kad gyvensiu tik užsakymais, linkėčiau sau nepamiršti „tuščios galvos“ seansų, kurie labiausiai ir privertė mane susižavėti keramika, jos galimybėmis.
O vizualinė informacija skaitmeninėje erdvėje, kartais net ir knygose, žurnaluose, mane labai vargina, tad dažnai pastebiu, kad labiau mane įkvepia pokalbiai. Tokie pokalbiai, kurių metu pati kalbėdama daug suprantu, išvystau ir atrandu. Ir žinoma draugai – mano aplinkoje daug kuriančių žmonių, visi labai skirtingose medijose, o jų pasiekimai, užsidegimas, nuolatinė kūrybinė energija mane labai veda į priekį, motyvuoja. Greitu metu su drauge iliustratore Egle Davidaviče planuojame paleisti seriją išpieštų indų. Taip pat dirbu ties „Esea ceramics“ papuošalų serija. Tad idėjų šiuo laikotarpiu labai daug – ir visos jos iš gyvenimo, susitikimų, pokalbių.
Ar iš keramikos įmanoma užsidirbti?
Labai noriu tikėti, kad taip. Tačiau kol „Esea ceramics“ praktika dar labai jauna – viskas labiau apie savirealizaciją, savo kliento atradimą, o ne uždarbį.
Kaip manai, ar Lietuvoje žmonės pakankamai vertina rankų darbo dirbinius?
Manau, kad rankų darbas Lietuvoje vis labiau vertinamas, tik kuo toliau, tuo labiau su atidesne klientų akimi. Be to, daiktai be konteksto ir istorijos visada buvo mažiau vertingi. Tikiu, kad įsigyjant unikalų daiktą taip pat tampa svarbu ir ryšys su kūrėju, galiausiai tiesiog daikto pardavėju. Tad kartu tai ne tik apie rankų darbą, bet ir patirtį.
Man pačiai visada svarbu užėjus į parduotuvę surasti ryšį su žmogumi, dirbančiu ten, ir galiausiai pasitikėti juo priimant sprendimą. Nors dabar žmonės nuolat skubėdami nori greitai ir lengvai nusipirkti daiktus, daug nesukant galvos apie žmogų, kuriam bus dovanojamas daiktas, aš tikiu, kad kuo toliau, tuo labiau asmeniniai ryšiai, išsikalbėjimas ir šiluma tampa dar labiau reikalingi. Tad mano tikslas būtų, kad tiek mano gėlės, tiek keramika būtų tai, kas vis kursto tuos asmeninius ryšius – tarp kliento ir kūrėjo ar tarp kliento ir jam artimo žmogaus.
