Vilniuje bus vaidinama prancūziška „Tartiufo“ versija
Septyniasdešimt devintąjį Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną pradeda Avinjono festivalyje triumfavęs „Tartiufas“. Šis Oskaro Koršunovo spektaklis rugsėjo 18 ir 19 dienomis bus vaidinamas Lietuvos rusų dramos teatre. Žiūrovai tik du kartus turės galimybę pamatyti tą spektaklio variantą, kuris sužavėjo ir išrankius Prancūzijos kritikus, ir Avinjono festivalio publiką. Vėliau vėl bus vaidinama lietuviškoji šio spektaklio versija.
Kaip lietuvių „Tartiufą“ perskaitė prancūzų teatro profesionalai? Siūlome ištrauką iš teatro kritiko ir dramaturgo, Marselio universiteto Scenos menų profesoriaus Yannicko Butelio recenzijos.
„<...>
Tartiufas yra meilės nuotykių mėgėjas, kitaip tariant, jis pelnosi iš šiknių (visomis šio žodžio prasmėmis), kurių buržuaziniuose namuose yra begalė ir kurie augina asilus (Elmira, Damisas, Valeras, Mariana, Orgonas). Personažas, pasislėpęs už kaukės, žmogus be skrupulų, klastingas (tam tikra prasme), gudruolis Tartiufas primena tipą, kuris žaidžia dvigubą žaidimą su žaisti nemokančia ir taisykles bei įstatymą gerbiančia aplinka.
<...> tą akimirką, kai Tartiufas atsipeikėja ir suvokia, kad happy endo nebus, ir kad šeima, kurią jis susargdino, ruošiasi žengt pro duris, tuo metu įvyksta kažkas... akimirką išvystame besibučiuojančius Putiną iš Raudonosios aikštės ir kitą pamišėlį Trumpą, pirmojo brolį dvynį iš Baltųjų rūmų. Tą akimirką nutinka kažkas, kas veiksmą paverčia juodosiomis mišiomis. Ciao, lėlių teatre.
Tartiufas virsta Mefistofeliu. Tai teatro kirtis, akimirka, kai viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai suvokiame, kad šioms dešimčiai minučių reikėjo groteskiškos komedijos, besitęsusios ligi šiol, idant ši pabrėžtų, jog linksmybių ir tuštybės pasaulis, pasaulis, kuriame mūsų tikrovė tapo virtuali, laisva valia pagrįsta dirbtinumu, veda mus link paskutiniųjų dešimties pasaulio minučių. „Tartiufas“ – tai koridorius mirties link. Ir gali aiškiai girdėti jį klausiant: „Ar nebijote karo?“
Ir regi Mefistofelį vadovaujant marionečių baletui, sudarytam iš visų šios planetos Orgonų. Stebi, kaip jis organizuoja balsavimą savo paties išrinkimui, kurio metu paramos blankai virsta balsavimo biuleteniais, įterpiamais tarp buksmedžių ir permatomo suolo, virtusio bereikalinga urna. Matai, kaip visi Orgonai renkasi, buriasi prie labirinto gyvatvorės. Marionetės, virtusios bedvasiais robotais Mefistofelio politiko akivaizdoje.
Taigi scenoje, kurioje dominuoja Mefistofelis, skambant pragaro ritmams, kuriuose girdėti klavesino skambesys ir pasikartojantys techno muzikos intarpai, pradingsta visos spalvos. Tamsoje paskendęs sodas, supantis Tartiufą/Mefistofelį, apšviestą raudona sietyno šviesa, tėra pelenais virtusio pasaulio atspindys. Šiame pasaulyje, kuris atsiskleidžia ir transformuojasi, nes buvo suteikęs prieglobstį paskutiniajam vaizdiniui, Tartiufas/Mefistofelis, ištiesta dešine ranka sveikindamas salę, brutaliai primena mums apie tai, kas mums gresia... Tamsus vaiduoklis persekioja Europą, ir Koršunovas jį parodo įkaitusių žarijų fone.
<...> Taip, regis, esame pakeliui, jau užuodžiu tą kvapą, mes vis arčiau... Taip, ji jau netoliese; juodoji mirtis jau žygiuoja.“
Yannick Butel. Koršunovas, „Tartiufas“: XX-Heil // „l'insensé“, 2018-07-18