Vilniuje gimęs pianistas Itamaras Golanas: „Turiu padėkoti tėvams – jie reikalavo, kad tęsčiau pradėtą darbą“

„Turiu padėkoti tėvams – jie reikalavo, kad tęsčiau pradėtą darbą. Buvau nelengvas vaikas. Niekada nebuvau tas, kuris pats laisvu metu paims instrumentą ir pasimokys. Mane reikėdavo versti repetuoti. Ir tėvai tai darė gana brutaliai. Nepaisydamas visų sunkumų, su kuriais susidūriau, šiandien esu labai dėkingas mamai ir tėčiui, kad jie spaudė mane siekti svajonės. Nė nežinau, ar tai buvo mano svajonė. Greičiau apie tai svajojo tėvai, bet aš nuoširdžiai norėjau išpildyti jų lūkesčius“, – svarsto Golanas.

Po studijų Izraelyje muzikinis jo kelias nusidriekė į JAV. Manhatano muzikos mokykloje Golanas dėstytojauti pradėjo sulaukęs 21 metų. Prabėgus dvejiems, pianistas persikėlė gyventi į Prancūziją. Paryžiaus muzikos konservatorijoje jis dirba jau lygiai pusę savo gyvenimo – 24 metus. Kaip tikras mokytojas, muzikantas nori kalbėti apie kitus, tik ne apie save. 

„Nemėgstu pasakoti apie save, – tarsi mantrą kartoja Golanas. – Ir mokytoju tapau ne todėl, kad būčiau tapęs nebemadingas kaip atlikėjas. Aš vis dar esu labai geidžiamas koncertų organizatorių. Tačiau man labai patinka mokyti. Pirmiausia, tikiu, kad žmogiškumo esmė yra perduoti ateities kartoms savo patirtį ir žinias. Antra, dirbdamas muzikos konservatorijoje vis dažniau bendradarbiauju su jaunais atlikėjais. Tai neįkainojama patirtis! Mes, artistai, esame tokie užsiėmę, tokie susitelkę į save... Ir staiga ateina akimirka, kai supranti, kad gali pajusti malonumą dalydamasis.“

Golanui su studentais mieliausia dalytis savo patirtimi. Būtent patirtimi, o ne patarimais. Klasikinės muzikos superžvaigždė perdėm kuklus, kad kitiems nurodinėtų, ką jie turėtų daryti.

„Visada nedrąsiai daliju patarimus, nes juos teikti gali tik gydytojai pacientams – kokius vaistus gerti, kaip gydytis. Gyvenimas – ne liga, o mes – ne gydytojai. Todėl sudėtinga nustatyti gaires, kuriomis kiti turėtų sekti. Turime kliautis instinktais, palikti vietos klaidoms ir savarankiškam pasirinkimui. Svarbiausia yra nesiliauti bandyti ir vis siekti savo svajonės.

Visgi vieną patarimą galiu duoti: grokite todėl, kad dievinate šitą veiklą. Netapkite muzikantais dėl jokios kitos priežasties, kitaip muzika jūsų niekur nenuves“, – įsitikinęs pianistas.

Per savo karjerą Itamaras grojo su geriausiais pasaulio orkestrais, tarp jų – Izraelio ir Berlyno filharmonijų. Didžiausia jo aistra – kamerinė muzika. „Su šiuo muzikos žanru susipažinau ankstyvame amžiuje. Negaliu pasakyti, kad kamerinė muzika man visada buvo mielesnė. Tiesiog taip jau susiklostė, kad apleidau solinę karjerą ir pasukau į kamerinę muziką.“ Golanas prisipažino pabijojęs tęsti solinę karjerą, nes skundžiasi prasta atmintimi – sunku įsiminti natas. Pianistas puikiai suvokia, kad talentingų muzikantų pasaulyje netrūksta, todėl likimui yra dėkingas, kad duonai užsidirba darydamas tai, ką taip mėgsta. Golanas yra sakęs, kad muzikavimas – tarsi magiška kelionė, į kurią vis norisi išvykti.

Bene visą gyvenimą scenoje praleidusio Itamaro sėkmės paslaptis labai paprasta – jis niekada neleido sau perdėm atsipalaiduoti. Jis niekada nelipo į sceną jausdamasis užtikrintas visu šimtu procentų, net jei mėgstamą kūrinį atlieka jau ištisus dešimtmečius.

„Bėgant metams, mūsų suvokimas, smegenys, siela keičiasi. Kūrinio atlikimas, interpretavimas nebūtinai tampa gilesnis, bet keičiasi. Man niekada nebūna paprasta skambinti fortepijonu. Kiekvienas koncertas man yra iššūkis, visuomet vargstu su kūriniais, kuriuos atlieku, regis, jau visą savo gyvenimą. Jei kūrinį darosi pernelyg lengva atlikti, vadinasi, kažkas yra negerai, – tiki Golanas. – Muzikanto gyvenimas – tai nepaprastas atsidavimas savo aistrai, lydimas begalės kliūčių ir neužtikrintumo. Vienintelis dalykas, dėl kurio gali būti garantuotas, yra muzikos grožis. Joje svarbiausia yra emocija, santykis, širdies suvirpinimas. Galbūt skamba šiek tiek erotiškai, tačiau muzika yra labai intymus menas.“