Vilniuje – netikėta skulptūra: menininkas D.Dubauskas upėje pastatė didžiaratį dviratį

Vilniaus gatvėse praeivių dėmesį savo įvaizdžiu ir didžiaračiu dviračiu nuolat traukiantis menininkas Donatas Dubauskas šeštadienį su žmona valtorniste Greta Dubauske ir bičiuliais surengė skulptūros pastatymo ceremoniją.

Iš senamiesčio baro „Garinis Angelas“ popiet pajudėjusi procesija dviratį stūmė iki Užupio. Čia – Vilnios upėje – iškilmingai ir buvo pastatyta Donato miestui dovanota išskirtinė skulptūra. 

„Šiandien švenčiame ne tik mano, žmonos, mūsų baro gimtadienius, bet ir dviračio skulptūros pastatymo ceremoniją“, – portalui Žmonės.lt sakė D.Dubauskas. Su juo šia keturguba proga ir pasikalbėjome.

Donatai, kaip jūsų gyvenime atsirado XIX a. pabaigą primenantis dviratis, kuriuo važinėjatės sostinės gatvėmis? 

Kaip ir viskas mano gyvenime, tai įvyko natūraliai. Juk daugelis iš mūsų nori turėti dviratį, su kuriuo galėtų nuvažiuoti nuo taško a iki taško b arba laisvalaikiu pasivažinėti. Taip pat ir aš. Vienintelis dalykas tas, jog nenorėjau įprasto modelio. Ieškodamas patogaus, gražaus ir įdomaus dviračio, atradau būtent šį variantą, kuris mano gyvenimo būdui labai tiko ir „prilipo“.

Aš neprisirišu prie jokių simbolių ar klišių, kad galėčiau patvirtinti, jog tai neatskiriama mano gyvenimo būdo ar stiliaus dalis. Tai tik dar vienas mano kūrybinis projektas, kuris patenkino mano menines užgaidas, o tuo pačiu ir tapo transporto priemone, su kuria aš ne tik mėgaujuosi važinėdamas, bet ir pasiekiu man reikiamus atstumus.

Kada įsigijote šią transporto priemonę?

Suprantate, laikas – metai, mėnesiai ar dienos – man nelabai egzistuoja. Turbūt negalėčiau netgi pasakyti kelintadienis šiandien. Žinau, kada ir kur turiu būti bei kas kur kada vyks, bet šiandien ketvirtadienis ar pirmadienis ne visada galiu įvardyti. Su šiuo dviračiu važinėju tikrai ne vienerius metus, matyt, visuomenė tiksliau galėtų pasakyti, kiek metų jau mato mane su juo.

Galima teigti, kad indėnų kultūra jums artima? Jei taip – kodėl?

Buvo laikai, kuomet labai intensyviai domėjausi indėnų kultūra. Nesakau, jog dabar man tai mažiau įdomu, tačiau kai visuomenės sukurtas indėno amplua man pradėjo maišyti kūrybai, pažvelgiau į viską kitaip. Žmonės, ateidami iš manęs užsisakyti dirbinių, sakydavo „o jūs tik indėniška tematika darote?” Mano kūryba, turinti braižą, tikrai nėra ir nebuvo kažkokios vienos kultūros ar stilistikos propagavimas. Aš darau tai, kas man yra įdomu ir gražu, bet tai nereiškia, kad esu „sėdęs ant vieno kurpaliaus“ – pavargau nuo to ir palaipsniui į mano gyvenimą atėjo steampunk laikotarpis. Nežinau, kiek tai tęsis ir kada įvyks pokytis į galbūt kitokią stilistiką, dar negalvoju apie tai. Gyvenu natūraliai, ir jeigu palaipsniui atrandu kitus įdomius drabužius, pomėgius – išbandau.

Kaip kilo idėja Vilniaus miestui padovanoti savo dviračio skulptūrą?

Pats esu vilnietis ir labai  myliu savo šalį. Tuo pačiu esu Užupio respublikos ambasadorius steampunk klausimais, todėl kilo idėja, jog būtų paprasčiausiai labai miela padovanoti kažką gražaus Vilniui. Ir žinoma, kodėl tai negalėtų būti mano dviračio prototipas-skulptūra? Tebūnie akivaizdu, jog dovana – konkrečiai nuo manęs. Ji ryški, atkreipianti žvilgsnį ir sukelianti pasigėrėjimą. Nuo panašių „puošmenų“ Vilnius pasipildo ir tampa žavesio centru tiek turistui, tiek ir vietiniam gyventojui. Prisidedu prie Vilniaus kultūros puoselėjimo ir Lietuvos garsinimo pasaulio mastu.

Per skulptūros pastatymo šventę minėsite savo, žmonos ir baro gimtadienius. Kiek kiekvienam iš jūsų metų?

Neskaičiuoju nei laiko, nei metų. Mano gyvenimas eina ne pagal skaičius. Kada noriu, tada ir pasidarau šventę. Juk kartais aštuoniolikmetis gali gyventi senjoro gyvenimą, o penkiasdešimtmetis – jauno, viskuo besidominčio žmogaus. Nestatau savęs į amžiaus rėmus ir nekolekcionuoju savo baro metų.

Džiaugiuosi, kad baras-galerija „Garinis Angelas“ gyvuoja ir, tikiuosi, dar gyvuos ilgai. Tai dar vienas mano ir žmonos projektas. Abu norėjome sukurti Vilniuje teminį barą, kuriame būtų vystomos ir meninės bei kultūrinės veiklos.

Ilgitės baro „Miegantis Jautis“?

„Miegantis Jautis“ buvo vienas iš mano projektų, kuris praėjo. Dabar gyvenu „Garinio Angelo” puoselėjimu.

Kaip sekėsi barą išlaikyti per karantiną?

Turime padėkoti savo puikiems patalpų savininkams, kurie supratingai priėmė sprendimus šioje situacijoje, tik su jų pagalba mums pavyko išlaviruoti.

Atskirą padėką skiriame baro klientams. Kuomet mes, vieni iš pirmųjų, per feisbuko platformą pasiūlėme mūsų barą mėgstantiems žmonėms nusipirkti gėrimą iš anksto, sulaukėme palaikymo.

Taip pat per karantiną  kūriau  iš odos ir sulaukiau pirkėjų, kurie padėjo išgyventi. Svarbiausia – būti teisingu ir  kultūringu žmogumi bei  ieškoti sprendimų, kurių beveik visad galima rasti.

Kokių dar turite veiklų?

Kuriu vienetinius, odos ir kitų medžiagų dirbinius, tame tarpe ir Burning Man festivalio dalyviams. Dalyvauju fotosesijose, džiuginu žmones savimi, nes kažkas juk turi tai daryti. Mėgstu keliauti, kaip ir elementarus nūdienos žmogus, mėgaujuosi laisvalaikiu, domiuosi pasaulio istorija ir gyvenu šeimyninį gyvenimą su žmona.

Jūsų baras tarsi suformavo tam tikrą lankytojų subkultūrą. Daugelis jų jau tapo pažįstami ar net artimi draugai?

Taip. Toks ir buvo mūsų tikslas, kad rinktųsi įdomūs ir kultūringi žmonės. Pas mus kiekvienas atėjęs gali atrasti savo kampelį, sau patogią vietą, sau tinkamą pašnekovą. Taip pat baras yra draugiškas gyvūnams.

Nesinorėtų plėstis? Kalbu ne tik apie erdves, o apskritai apie baro veiklą.

Kai gerai sekasi, visada ateina mintis apie filialo atidarymą kitame mieste, bet kol kas tai – tik mintys. Konkrečių planų nėra, bet jeigu kažką darysime, tikrai pranešime. Dabartinis mūsų baro plotas yra virš šimto kvadratinių metrų, juose vyksta koncertai, parodos, renginiai, šventinės dirbtuvės ir kitos veiklos. Kviečiame užsukti!