Vilniuje – premjera su teatro žvaigždėmis: „Fermentacija“ suviliojo ir meno pasaulio įžymybes

Į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą susirinko gausus būrys teatro bendruomenės atstovų ir šio meno gerbėjų.

Tarp jų galima išvysti dirigentą Ričardą Šumilą ir režisierę, grupės „Kamanių šilelis“ sielą Kamilę Gudmonaitę, aktorę Tomą Vaškevičiūtę su mylimuoju architektu Aleksandru Kavaliausku, režisierių Gytį Padegimą, dizainerę Sandrą Straukaitę, aktorius Inetą Stasiulytę ir Aistį Mickevičių, prodiuserį Haroldą Mackevičių, „Kino pavasario“ vadovą Algirdą Ramašką, rinkodaros specialistę Dovilę Filmanavičiūtę, laidų vedėjas Ugnę Siparę, Gabrielę Martirosian ir kitus.

Fotogalerija:

Spektaklį pagal originalią Lauryno Adomaičio pjesę statė režisierius Antanas Obcarskas. Žiūrovai Didžioje scenoje pamatė nedidelę gastrostudiją, prekiaujančią raugintais produktais, kurioje įvyksta biologinė revoliucija. Gerosios bakterijos nustoja dirbti ir jokie produktai nebeužrūgsta. Raugyklos vedėjas Danilas, praleidęs tarp bakterijų visą gyvenimą, netikėtai išgirsta jų balsą. Jos piktos. Bakterijoms gana išnaudojimo, jos nori lygių teisių ir grasina pasauliui. Artėjant premjerai, aktoriai Vaiva Mainelytė, Giedrius Savickas ir Vytautas Anužis dalijasi mintimis apie vaidmenis ir spektaklio temas.

Vieną iš nuolatinių gastrostudijos klienčių vaidinanti LNDT aktorė Vaiva Mainelytė prisipažįsta, kad kol neperskaitė šios pjesės, niekada nesusimastė apie tokią didelę bakterijų reikšmę. „Dabar tenka susimąstyti daug plačiau. Mano vaidmuo – Sofija. Jos Vyras-Gėlytė (aktorius Ramutis Rimeikis) turi priklausomybę nuo raugintų kopūstų. Jis kenčia ir aš kenčiu, – jis visą laiką reikalauja, kad neščiau tuos kopūstus...“, – sakė aktorė.

„Man didžiausia dovana – vaidinti kartu su Vaiva Mainelyte ir Ramučiu Rimeikiu. Aš stengiuosi išnaudoti šį laiką. Šie aktoriai pilni įdomiausių istorijų apie teatrą. Jų gali klausyti ir klausyti... Tų istorijų – kiek bakterijų mūsų žarnyne“, – sakė aktorius Giedrius Savickas, vaidinantis Danilą.

O Bakterijų vaidmenį gavęs LNDT aktorius Vytautas Anužis pasakoja, kad kūrinys kupinas paradoksalių, įdomių ir smagiai nuteikiančių samprotavimų: „Tai istorija, kurioje daug minties „išdykavimo“, fantazijos ir pasakiškų prielaidų, ir vis dėlto ji skamba asociatyviai. O tos asociacijos paliečia ir akivaizdžias mūsų dienų politines realijas. Visi ultimatumai, kurie ir dabar skamba pasaulyje, pjesėje skamba iš Bakterijų lūpų.“

Vaiva Mainelytė (Sofija):

Kol neperskaičiau šios pjesės, niekada nesusimasčiau apie tokią didelę bakterijų reikšmę, išskyrus tada, kai po ligos ar sveikstant artimiesiems gydytojai rekomenduodavo gerųjų bakterijų. Bet dabar tenka susimąstyti daug plačiau. Mano vaidmuo – Sofija. Jos Vyras-Gėlytė (aktorius Ramutis Rimeikis) turi priklausomybę nuo raugintų kopūstų. Tai tolygu žmogui, sergančiam priklausomybės liga nuo alkoholio. Jis kenčia ir aš kenčiu, – jis visą laiką reikalauja, kad neščiau tuos kopūstus... Iš tikrųjų, jei tos bakterijos sustreikuotų, tai kas darytųsi mūsų organizme? Taigi – siaubas: sustotų virškinimas, nieko negalėtume valgyti. Raugo neturėtume – duonos neturėtume...

Į pjesės situaciją galime žiūrėti ir su humoru – vyras nieko kito nenori, tik kopūstų, bet visi esame patyrę panašių situacijų, kai po ligos nieko kito nenori, tik tam tikro produkto. Aš pati esu tai patyrusi.

Gal labai pasiilgau scenos, gal senokai kūriau naują vaidmenį, bet man labai brangios šios repeticijos, brangus šis procesas, susitikimas su kolegomis. Aišku, aktoriai – kaip maži vaikai – kuo juos labiau glostai, giri, tuo geriau jie jaučiasi.

Aš – ne išimtis, kiekvienam aktoriui reikia mikroklimato. Kai jauti, kad tave ir myli, ir rūpinasi tavimi – labai malonu. O su režisieriumi Antanu Obcarsku repeticijų pradžioje buvo tarytum žaidimas, lyg atskirų etiudų pristatymas, jokios įtampos... Aš iš tiesų esu laiminga. Repetuojant „Fermentaciją“ susidūriau su naujos kartos techniniais, vizualiniais sprendimais. Dabar kamera gali mus filmuoti ir iš stiklainio, – tai įdomu. Dabar kiekvieną dieną gali kažką naujo sužinoti.

Giedrius Savickas (Danilas):

Tikiuosi, kad iki premjeros išmoksiu tekstą. Visą tekstą pasakysiu gražiai intonuodamas. Žmonės mano sakomą tekstą supras, aiškiai girdės... Jie pasižiūrės dar vieną gražią istoriją, kurios „kelionė“ prasidėjo dar vasario mėnesį.

Kuriu raugyklos savininką – Danilą. Jam lemta daugiau pamatyti, nors visiems tai yra prieš akis. Kartais žmonėms visą gyvenimą prieš akis – tam tikra tiesa, bet jie jos nepamato, o Danilas kažkaip ją pamatė. Tai, kas visą laiką buvo akivaizdu, jis ėmė ir įvardino. Kartais žmonės net aiškiai regimų ženklų nepastebi, o Danilas ėmė ir pamatė. Kai pamatė, tuomet pradėjo keistis jo pasaulis.

Aš pasiilgstu žmonių, repeticijų. Aišku, ir Nacionalinio dramos teatro scena Lietuvoje yra geriausia. Nuo pirmo spektaklio tai pajutau. Tai buvo „Pamišusių merginų šokiai“ (choreografė Anželika Cholina, OKT, 1999). Tame spektaklyje taip pat vaidino Jurgita Dronina, kuri dabar yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovė. Ten ji buvo mažytė, iš kiaušinio išsiritusi gulbė. Tuo metu šioje scenoje daug kas iš kiaušinių išsirito. O dabar „Fermentacijoje“ susitinku su puikiais aktoriais, bet didžiausia dovana – vaidinti kartu su Vaiva Mainelyte ir Ramučiu Rimeikiu. Aš stengiuosi išnaudoti šį laiką. Šie aktoriai pilni įdomiausių istorijų apie teatrą. Jų gali klausyti ir klausyti... Tų istorijų – kiek bakterijų mūsų žarnyne.

Paskambinu mamai ir džiaugiuosi, kad dabar kalbuosi su Vaiva Mainelyte... Ji – nuostabus žmogus. Man didelė dovana šalia jos pabūti.

Jau kurį laiką stebiu Auksinių scenos kryžių apdovanojimus. Stebiu, kaip kas penkeri metai keičiasi jauni žmonės, ir tai tampa neįdomu. Aš noriu, kad salėje sėdėtų Vaiva Mainelytė, Ramutis Rimeikis... Tada būtų įdomu. Jau nekalbant apie tokius aktorius, kaip Arūnas Sakalauskas! Kur jie visi? Aš nesu tas, kuris žiūri į jaunus, man vyresni teatro žmonės yra svarbiausi. Jie tiek daug žino! Jų komplimentai – patys svarbiausi, tai – didelė dovana.

Vytautas Anužis (Bakterijos):

Pati fermentacija – pozityvus reiškinys. Ji – dar senesnė už civilizaciją. Nežinia, kas vyko su fermentacija, kai neturėjome šitos humanoidinės sistemos ir mūsų taip suprantamos civilizacijos. Fermentacija – tai mikroorganizmų metabolizmas, skverbimasis į organinius junginius, jų ardymas. Išsiskiria energija, ir tik tada tos bakterijos gali daugintis. Šitą reiškinį pastebėjo žmogus ir, būdamas homo sapiens, ėmė ir panaudojo savo reikmėms. Ir turime dabar trilijonus bakterijų savo viduje, kurios mums padeda gyventi.

Sakoma, kad mikroflora, esanti mūsų virškinimo sistemoje, yra mūsų antrosios smegenys, ir jos labai svarbios. O viso šito variklis ir yra fermentacija – mikroorganizmų, bakterijų veikla, kuri labai ilgai vyksta. Fermentacijos produktai – kefyras, sūris, vynas, alus, kurį archeologai rado Izraelyje – jam net 13 000 metų. Senesnio produkto už jį nėra. Įsivaizduokime tokią fantastinę situaciją: bakterijos staiga ima ir pareiškia: „Esame jūsų humanoidinės sistemos sąlyga, jūsų gyvybės dalis, bet jums, žmonėms, esame tik kaip priemonė pelnui gauti, o ne kaip lygios būtybės – su savo orumu ir teisėmis... Bakterijų išnaudojimas turi liautis!“ Iš pirmo žvilgsnio skamba fantastiškai – bakterijos kreipiasi į mus kalbėdamos, bet jeigu toks kreipinys įvyksta, tai mūsų pjesės „Fermentacija“ herojams gresia katastrofa. O išeitis iš tos katastrofos pagal visą kūrėjų sumanymą – su bakterijų pagalba leisti suardyti mūsų organinius junginius ir... susilieti su bakterijų pasauliu, kuris yra daug tobulesnis, daug draugiškesnis už žmonių pasaulį.

Tai tokie paradoksalūs, įdomūs ir iš karto smagiai nuteikiantys šio kūrinio samprotavimai. Tai istorija, kurioje daug minties „išdykavimo“, fantazijos ir pasakiškų prielaidų, ir vis dėlto ji skamba asociatyviai. O tos asociacijos paliečia ir akivaizdžias mūsų dienų politines realijas. Visi ultimatumai, kurie ir dabar skamba pasaulyje, pjesėje skamba iš Bakterijų lūpų. Žinoma, ultimatumus galima traktuoti kaip neigiamą veiksnį evoliucijai. Kita vertus, tai labai mobilizuoja žmogų ir, tuo pačiu, atkreipia dėmesį į mažesniųjų teises. Scenoje mus verčia suklusti ir kitos situacijos, kurios lyg teigtų: „Neišsikraustykite iš proto su visomis teisėmis visiems!“ Tai tarsi pjesės autoriaus ir spektaklio kūrėjų perspėjimas. Manau, visi šie svarstymai turi būti įdomūs žiūrovui.

Kūrinyje mokslas, minties žaidimas ir asociacijos pajungiami minties transliacijai – apie žmonių perspektyvas, apie mūsų požiūrius, apie mūsų laiką, kuriame gyvename. Fantasmagoriška, gal net pasakiška situacija suskamba labai šiuolaikiškai. Bakterijos samprotauja: „Jie (žmonės) kalba apie vieno žmogaus, vieno individo sąmonę! Mūsų sąmonė atsiranda iš to, kad mūsų milijardų milijardai mąstome vienodai. O jeigu kiekvienas mąstytų atskirai? Gal dėl to humanoidai yra tokie beviltiški – žudo, verkia ir pliurpia.“ Bakterijoms iš šalies geriau matyti. Pjesė – ir rimta, ir nerimta. Joje yra ir apie ką pagalvoti, ir iš ko pasijuokti Tikrai nenuobodu!