Vilniuje pristatytas „Mados infekcijos“ fotoalbumas: rinkosi išskirtiniai svečiai
Penktadienį Vilniuje lietus ir violetinių dūmų debesys dosniai pakrikštijo naujausią „Mados infekcijos“ kūdikį: įvyko albumo „2020 > Mados infekcija < 1999“ pristatymas. 21-erių metų archyvas popieriuje – tai 1,7 kg mados ir 360 puslapių gero dizaino, įdomiausi kadrai nuo podiumo ir nematyti vaizdai iš užkulisių. Identiški viršeliai su kultine kaukole tyčia klaidina: parodyk, iš kurios pusės atsiversi knygą, pasakysiu, kas tu per paukštis.
„Mintis apie knygą brandinome seniai. Bet tik karantino įšalas leido rimtai imtis idėjos: kasdien, kaip į darbą, lygiai devynis mėnesius. Nežinau, ar pasaulyje padidėjo gimstamumo rodikliai, bet knygų apie madą lentynose tikrai padaugėjo – pagaliau atsirado laiko nuosekliai peržiūrėti archyvus. Teko išnaršyti ne tik visas duomenų laikmenas, bet ir atgaivinti savo atmintį.
Laikas – pats geriausias, bet negailestingas vertintojas. Be skrupulų suėda pasenusius popiergalius, kompaktus, prisiminimus ir perfiltruoja nuveiktus darbus. Tad knygos turinyje – tik tai, kas neturi galiojimo datos, aktualu šiandien ir rytoj. Jeigu reikėtų viską pakartoti iš naujo, neabejoju, knyga būtų kitokia. Įamžinti festivalio nuotaiką ir energiją – gana subjektyvus darbas, tai – akimirkos jausmas“, – apie knygos užkulisius pasakoja festivalio idėjinė vadė, dizainerė Sandra Straukaitė.
Diagnozė – violetomanija
Neatsitiktinai pasirinkta ir violetinė viršelio spalva. Būtent ji buvo impresionistų paletės dominantė. 1881 metais prancūzų tapytojas Édouard’as Manet bičiuliams pareiškė, kad šviežias oras dvelkia violetine. Nors daugelis šaipėsi ir impresionistams diagnozavo chronišką violetomanijos ligą, patys menininkai niekada nesuabejojo savo pasirinkimu ignoruoti akademinį pasaulio vaizdavimo stilių ir siekė pagauti akimirkos grožį.
Šiandien „Mados infekcijai“ prisistatinėti nebereikia – dvidešimt dviejų šou įdirbis gana iškalbingas – tai didžiausio masto kasmetis mados festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse, neabejotinai tapęs kūrybiškumo ir kokybės ekvivalentu. Pamokymus, ką ir kaip daryti, kas gražu ir perspektyvu, naudinga ar madinga, dalydavo visi, kas netingi, bet ištikima savo idėjai „Mados infekcijos“ komanda visada žingsniu priekyje.
„Tik rinkdamas kadrus, vartydamas plakatus ir kitus artefaktus suvoki, kiek vis dėlto nuveikta ir kiek žmonių prie to prisidėjo – visų vardus žinome atmintinai! Fotografų indėlis – neišmatuojamo dydžio archyvai. Tiesa, sunykęs standusis diskas ir dalis dingusių nuotraukų dar kartą įrodė, kad technika neamžina, todėl dabar apsidrausdami turime ne tik popierinį variantą, bet ir nesunaikinamą archyvinę laikmeną spaustuvėje „Kopa“. „Mados infekcija“ – mums šventė. Tai istorija be pabaigos, o gal jau ir antro tomo pradžia“, – sako festivalio scenografijos architektė ir viena iš knygos sudarytojų Rūta Bagdzevičiūtė.
+44