Vilniuje tūkstantinė minia ištarė – „mes užaugom“: pirmas toks koncertas ir jautrios žvaigždžių išpažintys

Šiemet Lietuva mini 36-erius laisvės metus – tai laikas, per kurį keitėsi ne tik valstybė, bet ir žmonės. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse, kovo 10-ąją Vilniuje nuskambėjo finalinis projekto „Mes užaugom!“ koncertas

Dešimtis kūrėjų suvienijęs vakaras tapo visoje Lietuvoje nuo Vasario 16-osios vykstančio koncertų ir renginių ciklo kulminacija. Šis renginys – tai kvietimas drauge prisiminti, kaip per 36 metus užaugo ir subrendo karta, kuri supranta laisvės vertę ir atsakomybę ją saugoti.

Fotogalerija:

Renginio metu ant scenos lipo kopė dešimtys atlikėjų, tarp kurių – Donatas Montvydas, Jessica Shy, Monika Liu, Igoris Kofas, Justinas Jarutis, Gabrielė Vilkickytė, SKAMP, BIX ir kiti.

Netrūko ir skambių siurprizų – dalis atlikėjų pasirodė naujame amplua: „Abudu“ balsas Domantas Starkauskas atliko 1989-ais metais Andriaus Mamontovo parašytą dainą „Aš gimsiu rytoj“, Free Finga naujai interpretavo Vytauto Kernagio kūrinį „Kaip gera iš anksto žinoti“, o Alina Orlova atliko grupės „Kardiofonas“ dainą „Eilėraštis“.

Paramos koncertą palaikantys visuomenininkai atvėrė savo asmeninius archyvus ir dalinosi nuotraukomis bei istorijomis.

Jautriu prisiminimu dalinosi režisierius Karolis Kaupinis: „Aš užaugau, kai mirė mano senelis. Tada supratau, kad apsauginis sluoksnis, susidedantis iš įvairių mano šeimos kartų, saugančių mane nuo pasaulio negandų, ilgainiui nusilups ir aš liksiu vienas bei pats turėsiu būti apsauga kitiems. Turėsiu nebe gauti, o duoti. Prisiimti atsakomybę. Mane užaugino ta konkreti patirtis.“

Dainininkė ir reklamos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė, žvelgdama į savo vaikystės nuotrauką, prisiminė: „Ši nuotrauka daryta gimtajame mano mieste, Kaune, greičiausiai Vytauto parke. Keli vaikystės prisiminimai užsifiksavę labai ryškiai – pavyzdžiui, atsimenu tėtį, dėvintį siauras, platėjančias kelnes ir kaip aš kimbuosi į jas, nes sukomės baisiausiose karuselėse. Pamenu „Pingvino“ ledus prie Tado Ivanausko muziejaus. Mamos labai stilingas geltonas kelnes, kurias vėliau paauglė pati norėjau nešioti. O ši konkreti nuotrauka man simbolizuoja tą tikrą tikrą vaikystę. Vaikystę, kuri man leido augti laisvai ir užaugti tokiai savo pačios versijai, kokia šiandien esu.“

Renginių organizatorė Agnė Grigaliūnienė mano, kad jos kartos žmonės, ko gero, gali prisiminti daugybę įvykių, dėl kurių suaugo dar būdami vaikais: „Sausio 13-oji, tankai Vilniaus gatvėse, senelių pasakojimai apie tremtį, stribus, artimųjų praradimai ir daug kitų įvykių kartais visiškai nepelnytai mus grūdino ir augino nuolat. Aš tvirtai užaugau visai neseniai, kuomet išėjo mano Mama. Tik tuomet pasijutau pačia tikriausia mama savo vaikams. Ta, kurios meilė ir atsakomybė dabar jau tiesiogine to žodžio prasme saugo vaikus ir šeimą. Neatsitiktinai pasirinkau savęs dar labai mažytės nuotrauką. Linkint sau ir toliau augti, nepamesti meilės ir atsakingų pasirinkimų. Kad ir kokie bebūtume dideli – gražiausi, jautriausi įvykiai nutinka, kai tarsi vaikiškai patikim idėjomis.“

Reklamos kūrėjas Tomas Ramanauskas prisiminė: „Užaugusiu pasijaučiau iškart, tada kai tėvai pirmą kartą mane paliko nakvoti vieną bute. Staiga, kokių aštuonerių, buvau atsakingas už visą mūsų turtą (vagys galėjo įsiveržti bet kada, nors niekada iki tol to nebuvo darę), o ir pats turėjau save laiku paguldyti iškart po „Labanakt vaikučiams“. Kur tau. Žiūrėjau viską, ką rodė kukli tuometinė televizija. Ir staiga – NBA laida bei „Nike“ reklama, kurioje tik iš lovos pakirdęs entuziastas viską darė nuolat mušinėdamas kamuolį: valgė, ėjo mokyklon, bendravo su draugais. Viskas buvo aišku akimirksniu — turiu ir svajonę (NBA), ir receptą kaip ją įgyvendinti (nuolat bumbsėti kamuoliu). Tėvams grįžus juos pasitikau jau suaugęs. Tiesa, vėliau jie pasakojo, kad labai verkiau. Šito nepamenu ir griežtai neigiu“.