Vilniuje viešėjusi kultinė rašytoja Susanna Kubelka: „Merginos, užsidirbkite pačios“

Labiausiai Lietuvoje ją išgarsinusių knygų „Šiandien Madam pareis vėliau“, „Ofelija mokosi plaukti“, „Persprogęs korsetas“, „Pilis yra – ieškom princo“ ir kitų autorė Vilniuje džiaugėsi Senamiesčiu, maistu, skaitytojų dėmesiu knygų mugėje, net žmonių grožiu: „Kažkada maniau, kad lietuviai – žemi, kresni, tamsaus gymio, o jūs – aukšti mėlynakiai blondinai šviesiais veidais!“ Nuo 1980-ųjų, kai pasirodė knyga „Pagaliau per keturiasdešimt“, Sussana Kubelka atstovauja moteriškajai pusei literatūros pasaulyje.

Ji kantriai moko mėgautis gyvenimo malonumais, galimybe manipuliuoti vyrais, nesileisti jų vedžiojamai už nosies, nesitaikstyti, jei vyras žemina, protingai žvelgti į bėgančius metus ir brandos privalumus. Jos knygos jau bemaž prieš daugiau nei dvidešimt metų buvo persmelktos skaniai aprašytos erotikos. Todėl dabar Sussana nė kiek nesutrinka palyginta su žaibu išgarsėjusia brite E. L. James, parašiusia tik suaugusiesiems skirtą romaną „50 pilkų atspalvių“ ir jo tęsinius.

„Skaičiau vokišką knygos leidimą. Kai kurios scenos – geros, bet tas beprotiškas populiarumas, manau, nulemtas to, jog pagrindinis veikėjas – multimilijonierius. Knyga nebūtų tapusi tokia efektinga, jei jis būtų buvęs paštininkas ar tokių pat erotinių fantazijų turintis mokytojas. Tiesą sakant, meilės scenos mano knygose aprašytos geriau. Ir kiek dėl jų užtrukau! Mes, kalbantys vokiškai, neturime gražių žodžių šia tematika – tik lotyniškų medicininių arba – vulgarių, tinkamų nebent pornografijai.

Knygą „Ofelija mokosi plaukti“ dėliojau ketverius metus, bet erotika ten išreikšta gražiai, nes apie tai rašiau iš moters pusės. Radus ir pamilus gerą meilužį, laikas miegamajame būna puikus. Ir – svarbus poros santykiams, nors dauguma autorių knygų skyrius baigia po pasimatymo, bučinių, parėjimo namo. Iš pradžių erotines „Ofelijos“ scenas išmečiau, atrodė – nuobodu. Vėl grąžinau. Džiaugiuosi, kad mano knyga visiškai padori, tokia, kurią galima skaityti ir prie pietų stalo“, – greitakalbe beria rašytoja, restorane užkąsdama miežių kruopų rizoto, iš kurio paprašė išimti net grybus.

Jūs lygiai taip pat atrodėte 2003-iaisiais, kai viešėjote Vilniaus knygų mugėje. Kokia grožio, gyvybingumo paslaptis?

Vegetariška mityba ir daug miego. Dar – ajurveda. Šis indų mokymas daro stebuklus. Remdamasi jo principais, sužinojau apie sveikus ir jauninančius patiekalus, veido ir kūno odą tepu sezamų aliejumi, jį vartoju ir maistui, taip pat valgau sezamų sėklas, sviestą ghi. Jį ruošiu pati iš natūralaus sviesto. Lėtai iškaitintas ir filtruotas, ghi puikiai atstoja veido kremą.

Kažkada keliaudama gabendavausi didelę kosmetinę, o dabar į Vilnių atvykau įsidėjusi du mažus indelius – viename sezamų aliejus, kitame – ghi. Viskas. Kita būtina grožio sąlyga – iškrovos dienos. Reikia vienos per savaitę ar bent jau mėnesį, o dar geriau – trys bado dienos iš eilės, kai nieko nevalgau, geriu tik šiltą virintą vandenį. Tada iš žarnyno išsivalo maisto likučiai, organizmas pailsi nuo virškinimo. Šie dalykai beveik nieko nekainuoja, ko nebūčiau galėjusi pasakyti apie savo ankstesnių laikų kosmetinę su kremukais, tonikais ir gaivikliais. Dar gelbsti joga, ypač – tie bjauriausi pratimai, stiprinantys pilvo presą, užtat nelieka lašinukų, tik raumenys.

Vegetarizmas sparčiai plinta dabar, bet jūs mėsos ir žuvų atsisakėte net prieš trisdešimt vienus metus. Kodėl?

Nes man pasidarė gaila gyvūnų! Užteko pamatyti nuotraukas, kur du tūkstančiai kiaulių sukimšta į klaikią ankštą tamsią fermą, vištos susispaudusias narvuose. Nutariau, kad nenoriu prie viso to prisidėti. Bet nesu radikalė, valgau pieno produktus, kiaušinius – viską, dėl ko nereikia gyvūno nužudyti. Aviu odinius batus – jie tiesiog gražūs!

Gimėte Lince, vėliau gyvenote keliuose miestuose. Kur jūsų namai?

Paryžiuje gyvenu beveik devynis mėnesius per metus, o tarp Kalėdų ir Velykų – Austrijoje. Švenčių laikotarpiu norisi būti su šeimyna, o ji Vienoje – ne pati mažiausia: mano brolis Peteris (garsus austrų kino kūrėjas Peteris Kubelka – red. past.) užaugino šešis vaikus. Be to, knygas aš rašau vokiškai, o rašyti geriausia šalyje, kurioje kalbama ta kalba, – norite tikėkite, norite – ne, bet atsidūrus kitur natūraliai užsimiršta tam tikros formuluotės, žodžiai, mintys liejasi nebe taip lengvai. Būdama Paryžiuje šneku tik prancūziškai ir angliškai. Gyventi dviejuose miestuose man labai patinka. Viena – namai, o Paryžius – tiesiog nuostabus. Ten gyvenimas slysta lengvai, žmonės dažniausiai geros nuotaikos, nėra tokie įsitempę, susikaustę kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje.

Ką jau kalbėti apie Didžiąją Britaniją – ten apninka depresija vien dėl klimato: lietus pila ištisas savaites, debesys tamsiai pilki, plaukia žemai žemai, saulės beveik nematyti. Tą pati patyriau – buvau ištekėjusi už anglo ir Londone praleidau dvejus nelaimingus metus. Šalis, manau, buvo viena iš priežasčių, dėl kurios palikau savo vyrą, – niekaip prie jos nepripratau po gražiojo Paryžiaus.

Skyrybų, įvykusių po mažiau nei ketverių metų santuokos, priežasčių, matyt, buvo rimtesnių nei oras?

Paryžiuje, kur susipažinome, jis buvo puikus. Taip pat – kelionės aplink pasaulį, į kurią leidomės prieš susituokdami, metu. Tekėjau 24-erių. Dabar manau – labiausiai dėl to, kad tada netekau tėčio ir ieškojau atramos... Kai apsigyvenome Londone, mano vyras bankininkas, kuris į darbą eidavo su katiliuku ant galvos ir skėčiu ilga rankena rankoje, viešumoje drausmindavo: „Nesijuok taip garsiai! Kodėl vaipaisi? Būk vienodai pakėlusi lūpų kampučius!“ Arba per vakarienę staiga suimdavo delnu man už pilvo: „Koks išsipūtęs! Gal liausiesi valgiusi?“

Negalėjau kvatotis, turėjau būti nutaisiusi amebos veidą. Suvokiau, kad jei pastosiu, turėsiu likti su tuo žmogumi, – juk vaikams reikės tėčio. Negalėjau apie tai net pagalvoti, užtat slapta ėmiau gerti kontraceptines piliules. O jos tais laikais buvo prastos, turėjo tiek šalutinių poveikių, kad (tik vėliau supratau) smarkiai padidino mano depresiją, akyse ėmiau tukti – būdama mažo ūgio, per mėnesį ar du priaugau dešimt kilogramų. Gyvenau ketvirtame aukšte ir, žiūrėdama pro langą, pagalvodavau: šokti šiandien ar palaukti rytojaus?

Tabletės mane pavertė dar ir frigidiška. Vos vyras prisiliesdavo, tvodavau per rankas. Tada aplankė mama: „Atrodai labai nelaiminga.“ „Tenoriu mirti“, – atsakiau. O ji: „Tai sveika sugrįžusi namo, mielai priimu atgal.“ Susigraudinau: „Bet tiek išleidai toms vestuvėms...“ O ji: „Kam tai rūpi, grįžk!“

Po to tekėti nebenorėjote?

Įgijau fobiją civilinės metrikacijos biurams.

Ir niekuomet negalvojote susilaukti vaikų?

Ne, nes mano dešimčia metų vyresnis brolis, manau, atidirbo už mus abu. Pasirinkau savo knygas.

Dirbote dėstytoja, žurnaliste austrų dienraštyje „Die Presse“, bet galiausiai pasirinkote knygų rašymą. Tai jums tiesiog lengviausiai sekasi?

Žurnalistikos etapas buvo labai dinamiškas, įdomus – imdavau interviu iš garsenybių: karalių, ministrų, profesorių, kino žvaigždžių. Bet ši profesija kelia labai daug įtampos. Kasdien – stresas, bandymai susitarti dėl interviu, sugalvoti temų, nuolatinis spaudimas darbą baigti kuo greičiau, nevėluoti. Knygų rašymas – visiška priešingybė. Čia privalu jausti, jog tau priklauso visas pasaulio laikas, nes žinodama, kad rankraštį turi atiduoti lygiai po metų, nieko gero neparašyčiau. Skubėti negalima. Dirbdama žurnaliste, iki išnaktų lankstydavau po susitikimus, kai esu rašytoja, per dienas galiu būti namuose. Ir dirbti, kada noriu. Geriausias knygų vietas parašiau naktimis, tarp dviejų ir keturių.

Ką rašote dabar?

Pradėjau naują knygą, kurios tema – kodėl šiais laikais žmonės taip ilgai išlieka jauni. Medicina, gyvenimo būdas leidžia visiems ilgiau likti sveikiems. Į pensiją išėję senjorai nebesėdi užsidarę namuose, tik popindami anūkus – jie studijuoja universitetuose, slidinėja, kopia į kalnus. Pasikeitė karta. Šiandieninis septyniasdešimtmetis jaučiasi taip, kaip kadaise penkiasdešimtmetis, o penkiasdešimtmečiai prilygsta anų dienų trisdešimtmečiams.

Vienas įdomiausių skyrių – apie tai, kaip vyresnio amžiaus žmonės randa tikrą meilę. Taip nutiko daugybei mano bičiulių. Štai vieni draugavo būdami penkiolikos, išsiskyrė, penkiasdešimt metų nesimatė, susitiko ir – sulipo lyg du magnetai. Panaši meilė aplankė šešias man artimų žmonių poras. Mano draugė dailininkė po sutuoktinio mirties buvo prisiekusi, kad daugiau nieku gyvu negyvens su jokiu vyru. Bet... sutiko savo gyvenimo meilę, su kuriuo buvo susižadėjusi būdama šešiolikos. Jis atsikraustė pas ją su visu pianinu, nes yra koncertmeisteris: jis repetuoja, ji – tapo. Juk tai – nuostabu?

Man keistas šių dienų požiūris, kad visoms privalu būti plonomis ilgaplaukėmis septyniolikmetėmis blondinėmis ir tada – ištekėti. Jei jau sukako aštuoniolika, – o varge – esi sena moteris. Mano šeimoje niekas taip negalvojo. Tiesa, sykį visą giminę sukrėtė skandalas, kai močiutė, būdama 76-erių, ištekėjo už dvidešimtmečio. Ji jau buvo dukart ištekėjusi, bet štai sutiko jaunikaitį, jis ją pamilo iki pamišimo... Šeima suko pirštus prie smilkinio: „Tave tuoj pat pames, paims santaupas.“

Bet jiedu gyveno laimingus dešimt metų, kol ji mirė jo glėbyje. Tas vyras daugiau nėsyk nevedė, nes, sakė, mylėjo kartą ir tik vieną moterį. Tada ir parašiau „Pagaliau per keturiasdešimt“, nes aiškiai suvokiau: metai nėra riba, stabdys. Visos baimės, skaičiavimai yra sukelti reklamos pramonės. Jei tau per keturiasdešimt, sako jie, turi pirkti tik brangius kremus, jei jau penkiasdešimt – privalu naudoti prabangiausias priemones raukšlėms naikinti, o jei dar vyresnė... Bet aš turiu devyniasdešimtmečių bičiulių, kurios ką tik Ispanijoje nuėjo Šv. Jokūbo kelią ar kasdien traukia į sporto klubą.

Savo romane „Persprogęs korsetas“ išklojote liemenėlės atsiradimo istoriją. Neketinate grįžti prie panašių ir – pažintine prasme – įdomių temų?

Rašyti šią knygą patiko. O darbas truko aštuonerius metus, buvo sudėtingas, nes iškapstyti ką nors įdomaus apie tą Austrijos-Vengrijos imperijos laikotarpį buvo beveik neįmanoma. Važinėjau po mažus miestelius ir prašiau: supažindinkite mane su vyriausiais gyventojais, tais, kuriems per aštuoniasdešimt. Klausiau, ką jiems pasakojo ar paliko seneliai, ką žino apie monarchijos laikotarpį. Vieni parodė nuostabius porceliano ir krištolo indus, kita – savo proprosenelės vestuvinę suknelę, trečias iš kažkur iškrapštė anų laikų receptą, kaip pasigaminti lūpdažį, dantų pastą ar vieną kitą patiekalą, papasakojo, kaip anais laikais lygindavo sukneles.

Rašyti mėginau pasitelkusi XIX amžiaus žodžius. Tokius, kokių šiandien nebevartojame. Jei dėl kurio posakio dvejojau, tikrinau jį 1895-aisiais išleistame žodyne. Juk, pavyzdžiui, rašydamas apie anuos laikus net negalėtum sakyti „nervingas“ – tada nė vienas psichoanalizės žodis tiesiog neegzistavo. Sudėliojusi istorinius akcentus, kiekvieną sakinį stengiausi paversti tokiu, kuris tiesiog plauktų. Užtat knygą perskaitęs mano brolis ją lygino su kinų maistu, kur viskas sukapota kąsnio dydžio gabalėliais, – beliko sakinius dėti į burną.

Kodėl knygoms rinkotės tik moteriškas temas?

Dėl to, kad moterų gyvenimas gerokai sunkesnis ir sudėtingesnis nei vyrų, apie juos – ką nors didingo nuveikusius herojus – parašyta begalybė knygų. Jie drąsūs, stiprūs, keičia pasaulį... Tas išaukštinimas vertė atsigręžti į moterį. Juk mes gyvenime priverstos kovoti už savo vietą daug stipriau. Šiandien negalėčiau įvardyti moters rašytojos, kurios vyras būtų paaukojęs gyvenimą dėl jos talento ir sudaręs sąlygas tik kurti, o tokių vyrų pavyzdžių – begalė. Tai man įsiminė iš vaikystės.

Tėtis buvo orkestro dirigentas, gyvenome puikiame name, o šalia – butas kviestiniam dirigentui, kuris atvyksta sezoną dirbti Vienos operoje. Jei dirigentas – vyras, jis atsikraustydavo su žmona, vaikais, tarnu, virėju. Tada apšokinėtas maestro užtrenkdavo kambario duris ir susitelkdavo tik į savo operas. Kai kitą sezoną pasirodydavo dirigentė moteris, matydavau, kaip ji stumia vežimėlį su dviem kūdikiais ir penkiais lagaminais, paskui eina vyriškis su nedideliu krepšeliu rankose. Ji apipirkdavo šeimą, naktimis keldavosi prie vaikų, po darbų ar prieš koncertus gamindavo, o vyriškis, na, gal ir supjaustydavo daržoves sriubai. Lyčių lygybės reikalai taisosi, bet apie teisybę šioje srityje kalbėti galima tik kai kuriose šalyse.

Užtai knygose ir mokote moteris remtis ne vyrais, o savo talentais ir jausmais, skatinate būti savarankiškas, net tapti šiek tiek manipuliatorėmis?

Kai augau aš, moterys neturėjo gerų darbų, karjeros galimybių, visuomenė joms buvo sudariusi sąlygas absoliučiai priklausyti nuo sutuoktinio, kuriam buvo atleidžiamas bet koks elgesys, – meilužės, baliai. Vis prisimenu savo jaunystės draugę iš Londono, kentėjusią vyro smurtą. Klausdavau: „Barbara, kodėl nepalieki to šunsnukio?“ O ji: „Kur dėsiuosi? Mama atgal nepriims.“ Pasikalbėjau su jos mama, o ši paaiškino: „Taip, Barbara skundėsi, bet juk ar ras geresnį variantą?“ Draugė kentė, o galiausiai... tas smurtautojas ją metė dėl jaunesnės. Užtat knygose kartoju: merginos, užsidirbkite pačios!

Tos merginos dažnai ieško draugių, psichoanalitikų, kad išsikalbėtų. Ne viena, matyt, norėtų paverkti ir jautriomis temomis rašančiai autorei ant peties. Gaunate daug laiškų?

Dar iki tol, kol išpopuliarėjo internetas, vieną dieną per savaitę turėdavau paskirti gerbėjų laiškų atsakymams. Paskui kiek įmanoma stengiausi slėpti savo adresą ir telefoną, nes sulaukdavau skambučių, pavyzdžiui, antrą valandą nakties: „Ačiū Dievui, nemiegate! Vyras išėjo pas meilužę, žinau, kur ji gyvena, gal turėčiau važiuoti į jos namus?“ Ramindavau: „Paskaitykit knygą, rytą nuspręskit, ar verta susitikti su ta moterimi.“ Kai kurios skambinėdavo tris keturis mėnesius, kol jų problema išsispręsdavo. Kitos rašydavo, jog užmezgė romaną su kunigu, bet jis, bėda, negali palikti Bažnyčios.

Kiek jūsų pačios gyvenimo yra knygose?

Jose – tik tikros istorijos. Kaip kitaip skaitytojams nuoširdžiai papasakočiau, kad būna ir taip? Pavyzdžiui, „Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau“. Tas vyresnis vedęs vyras, kurį aprašau, su manimi elgėsi kaip su verge, nes buvau paprasta studentė, kurios kišenėse švilpia vėjai. Priežastis, kodėl taip nutiko, – buvau beprotiškai įsimylėjusi. Ir dar – gyvenau nuostabiame Paryžiuje, kur Nacionalinėje bibliotekoje gaudavau visas disertacijai apie XVIII amžiaus Anglijos rašytojas reikalingas knygas.

Būdavo, užsakau knygą, o bibliotekininkas man atneša šešias storiausias, 450 puslapių. Nustembu: man reikia juk vienos. O jis: „Tai viena ir išleista šešiais tomais.“ Juk tais laikais žmonės rašė ilgus tekstus, nebuvo radijo, televizijos, telefonų, filmų. Tik teatro scena ir knygos. Bet kaip nuostabu atsiversti leidinį, kuris spausdintas, pavyzdžiui, 1744-aisiais ir dar niekieno iki manęs neskaitytas! Jaučiausi taip, lyg pirštų galais būčiau bėgusi per istoriją. Lapai – sulipę, tai tas bibliotekininkas užsimaudavo pirštines ir specialiu peiliuku jų kraštus perpjaudavo.

Šie potyriai man padėjo išgyventi knygoje aprašomus santykius. Juos nutraukus reikėjo dvejų metų, kad vėl galėčiau pasitikėti vyrais. Jei sutikdavau kokį nors įdomų, iškart galvodavau: šiandien nuostabus, o kas bus rytoj – ims gerti, susitikinėti su kitomis?.. Jaučiausi lyg rankas apdegęs vaikas. Ir nuo tada rinkausi tik jaunesnius – penkiolika, dešimčia, vieną – ir trisdešimčia metų. Aš turėjau būti stipresnė, o jie – taikytis prie manęs. Vyresnių tiesiog bijojau.

Dabartinis mano draugas – dvidešimčia metų jaunesnis, esame pažįstami nuo 1992-ųjų. Bet tada jį pamečiau. Vedė kitą, o prieš trejus metus vėl susitikome. Jis – teologijos mokslų daktaras, šiuo metu Afrikoje, viduryje džiunglių, stato mokyklą ir... skiriasi su oficialia žmona. Pas mane grįš balandį. Jis – idealistas ir nepaprastai protingas. Esu alergiška kvailiams. Kai kurios moterys kvailumą pakenčia, jei vyras gražus ar turi pinigų, o man nesvarbu, kaip atrodo. Jei protingas, myli vaikus ir gyvūnus, gali būti ir plikas nutukėlis.

Kaip ilsitės, kokie jūsų pomėgiai?

Muzika. Namuose turiu klavesiną. Žinau, kad groju prastai, bet man tai teikia malonumą. Taip pat  – gyvūnai. Bute Vienoje laikau gražuolį kakadu Gregori. Jis gyvena laisvas, ne narve, daug nekalba – pasako savo vardą, bet dainuoja, čirškia nuolatos. Tiesa, tik tada, kai prabundu. Labai mielas.

Kuris jūsų gyvenimo laikotarpis buvo ar yra laimingiausias?

Kol buvo gyva mama. Ji buvo mano geriausia draugė, kuriai galėdavau pasakoti viską – net apie kavalierius, jai rodžiau savo meilės laiškus. Mama buvo ištikima vienam – tėčiui – iki mirties, bet mano draugus puikiai įvertindavo vien iš nuotraukos. „Šitas – kietakaktis, atrodo, buvęs sportininkas.“ – „Ne, negirdėjau, kad sportuotų.“ Paaiškėjo, kad jis priklausė nacionalinei dviračių rinktinei! Mano gyvenimas buvo ir tebėra puikus, bet kol turėjau mamą, jis buvo dar geresnis...