Daliai Ibelhauptaitei ir Vilnius City Opera – įtakingo britų kritiko dėmesys

Jo teigiama nuomonė apie „Faustą“ ir intriguojantis aprašymas apie pačią trupę sudomino kitą pasaulyje garsų ir prestižinį leidinį „Opera Now“, kuris jo, jau mačiusio „bohemiečių“ darbą, paprašė pristatyti Vilnius City Opera rubrikoje „Pagrindinė scena“ – „Main Stage“. Autoriaus įspūdžiai apie gegužės 2-4 dienomis į koncertų salę „Compensa“ sugrįžtančiai operai „Samsonas ir Dalila“ besirengiančius „bohemiečius“ – iš vasario „Opera Now“ puslapių. 

Maža, bet drąsi trupė Lietuvoje, gyvuojanti vadovaujama jos charizmatiškos įkūrėjos – režisierės, gali būti viena mažiausiai pažintų operos pasaulio paslapčių. Bet jau nebeilgam. Andrew Mellor nukreipia prožektorius į dėmesio centrą – Vilnius City Opera.

Klausimas: kodėl Lietuvos operos mėgėjai perėjo gatvę? Tai nėra prasto anekdoto pradžia. Atsakymas: tam, kad pamatytų nepriklausomos trupės statomus elegantiškus, ambicingus operos spektaklius. Mat Vilnius City Opera (VCO) kuria operos spektaklius bunkerio tipo koncertų salėje, esančioje prieš valstybės finansuojamą Nacionalinį operos ir baleto teatrą, veikiantį 1970-ųjų retro stiliaus pastate. 2006 metais įkurta Lietuvoje gimusios režisierės Dalios Ibelhauptaitės, VCO nuo to laiko pristatė 14 naujų pastatymų. Jie rodo šešis savaitinius spektaklių blokus per sezoną, iš jų mažiausiai vienas pastatymas – visiškai naujas.

VCO turi daug labai neįprastų dalykų: trupės orkestras – sąlyginai neseniai suburtas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, choras – profesionalus Kauno valstybinis choras, papildytas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais ir absolventais. Dar labiau įsidėmėtina yra tai, kad pastatymuose nuolatos dainuoja aukščiausios klasės solistai. Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuva paruošė ypatingą puikių solistų derlių, iš kurių nedaugelis tampa Nacionalinės operos dalimi. Daugelis mėgaujasi laisvai samdomu darbu užsienyje ir atvažiuoja į VCO paruošti vaidmenų, aplankyti namų ar dalyvauti talentus puoselėjančiame dramos eksperimente tarpuose tarp pasirodymų didžiausiuose pasaulio operos teatruose.

Šitas eksperimentas yra gimęs iš Ibelhauptaitės neįprasto mokymosi ir darbo etikos. Iki išvykdama į Londoną dirbti Karališkajame Nacionaliniame teatre ir net kine (Anglijoje ji sutiko savo vyrą aktorių ir režisierių Dexter Fletcher), ji studijavo griežta Stanislavskio sistema besirėmusioje prestižinėje Rusijos teatro akademijoje (GITIS) Maskvoje. Į operą Dalia buvo atviliota britų impresarijaus Adam Pollock, o jos režisūrinis debiutas operoje „Don Žuanas“ įvyko jo vadovaujamame Batignano festivalyje tingioje Toskanoje. Šių dienų garsusis operos režisierius Richard Jones tais metais festivalyje rengė kitą pastatymą ir davė Ibelhauptatei vertingų patarimų apie operos režisūros specifiką tuomet, kai abudu po vakarienės plaudavo indus.

Ibelhauptaitė gyvena Londone beveik tris dešimtmečius, bet postūmis burti pačios vadovaujamą trupę kilo iš noro kažką nuveikti gimtinėje. „Vieną dieną repetavau Niujorke ir pagalvojau, kad čia niekada nepakeisiu niekieno gyvenimo, – prisimena ji. – Mačiau tiek daug jaunų talentingų dainininkų Lietuvoje, kurie neturėjo didelių galimybių dainuoti. Aš taip pat galvojau, kad galiu sujungti savo Rytų Europos režisūros mokslo žinias su amerikiečių vadinama „method“ aktorine vaidyba bei kinematografija ir sukurti naują draminę kalbą operai. Aš norėjau daug dramos teatro elementų, daug fizinio veiksmo, realistiškesnių aktorinių darbų – geresnių, nei abstrakti operinė vaidyba.“

Pagrindinė VCO ideologija – iš solistų tikimasi to paties, kaip iš dramos teatro aktorių. „Aš noriu, kad jie galėtų judėti scenoje lyg šokėjai“, – sako Ibelhauptaitė. Ryškus aktorinis realizmas, kurio ji siekia, puikiai juntamas Vilniaus kongresų rūmų salėje, kur plati ir negili scena reiškia, kad kiekvienas žiūrovas yra netoli sceninio veiksmo. Iš tikrųjų 2018 metais Ibelhauptaitės „Fausto“ pastatyme, kuriam dirigavo trupės muzikos vadovas Gintaras Rinkevičius, dramatinė atmosfera buvo itin stipri.

„Fausto“ solistų ansamblio priešakyje buvo lietuvių tenoras Edgaras Montvidas, po kelių mėnesių dainavęs Glyndebourno festivalio operoje „Vanesa“. Montvidas, kaip Asmik Grigorian ir Justina Gringytė, yra nuolatiniai VCO atlikėjai. Jis dalyvavo jaunųjų dainininkų programoje „Covent Garden“ teatre ir jau suplanuota, jog dainuos „La Scala“. Kaip ir jo Faustas, jo Verteris gimė būtent Vilnius City Opera scenoje. „Mes vaidmenis ruošiame labai detaliai ir todėl tokie žmonės kaip Edgaras grįžta vėl ir vėl“, – pasakoja Ibelhauptaitė. „Aš niekada nekviečiau jokios spaudos – jūs esate pirmas užsienio žurnalistas per dvylika metų, kuris matė vieną mūsų pastatymų, nes čia yra ta vieta, kur solistai gali daryti drąsiausius dalykus, nebūti teisiami ar vertinami, jie čia gali išbandyti savo galimybių ribas.“

VCO pakeitė operos kraštovaizdį Lietuvoje. Ir ne tik dainininkams. „Nuo pat pradžių mes turėjome labai skirtingus žiūrovus, – sako Ibelhauptaitė. – Buvome pirmoji meno organizacija Lietuvoje, kurie uždėjo reklamą ant troleibusų ir spausdino puslapio reklamą laikraštyje. Tuomet aš aplankiau visus pagrindinius gyvenimo būdo žurnalus ir prašiau dėti mūsų solistus į viršelius arba man tiksliai paaiškinti, kodėl ne. 2006-aisiais, kai statėme savo pirmąją operą „Bohema“, turėjome tris žurnalų viršelius. Man opera turi būti šiuolaikiška, cool ir sexy. Jeigu taip nebus, tai po 30 metų neturėsime jokių žiūrovų.“

Ibelhauptaitės metodai, įskaitant jos asmenines pastangas pritraukti lėšas iš Vilniaus verslo bendruomenės (tik 10 procentų VCO finansavimo ateina iš valstybės), aplinkinius kartais vertė šiauštis. Bet kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Neseniai ji ir Rinkevičius galėjo dalyvauti Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo konkurse, bet šia galimybe nepasinaudojo. „Mes dar turime labai daug ugnies savyje ir norime būti alternatyva“.

Ir nepaisant jos primygtinio įrodinėjimo, kad Vilniui ir Lietuvai „desperatiškai reikia“ naujos salės koncertams ir operai, pokalbio metu ji jautėsi pakilime dėl artimiausios ateities ir trupės „Pikų Damos“ premjeros, kurioje dainavo Asmik Grigorian. „Jaučiu, kad stovime ant naujo svarbaus slenksčio ir ateina geras laikas, – sako ji. – Mes 12 metų buvome svetur mažai žinoma paslaptimi, bet dabar aš nebijau, kad mūsų pamatyti suvažiuoja žmonės iš visur. Nemanau, kad dėl to pasikeis mūsų stilius, nes dirbti taip, kaip tą darome mes, operos pasaulyje yra unikalu.“