Vilnius – kaip miestas aktorius: kokius vaidmenis gali suvaidinti?

Jonas  Špokas yra vienas kūrėjų MO muziejaus pasakojimų cikle „Menas kurti Vilnių“ atskleidusių savo miesto matymą ir asmeninį santykį. Šie pasakojimai naujais kontekstais praplečia mažąją MO muziejaus parodą „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“. Šįkart MO muziejaus atstovai kviečia pasižiūrėti į Vilnių kinematografo žvilgsniu.

Nuolatinis smalsus žvilgsnis į miestą

J.Špokas teigia nuolat smalsiai žiūrintis į miestą: „Mano darbas iš esmės įpareigoja smalsiai visur žiūrėti, sekti situaciją, suvokti pokytį. Visą laiką žiūriu į miestą šiek tiek smalsiau negu eilinis žmogus ir stengiuosi, jei tik kažkur yra praviros durys, įkišti nosį ir pasižiūrėti“.

Ieškodamas lokacijų filmavimams, jis ne tik seka nekilnojamo turto situaciją ir pokyčius mieste, bet itin didelį dėmesį skiria kultūriniams įvairių miesto erdvių sluoksniams. Kaip teigia Jonas, Vilnius, nors ir nedidelis miestas, jau yra tapęs pasaulinio kino industrijos žaidėju ir turi ką pasiūlyti.

Vilnius – kaip aktorius

„Užsienio filmuose Vilnius dažniausiai vaidiną kažką kitą. Mes Vilnių įsivaizduojame kaip aktorių“, – teigia J.Špokas. Ir nors jis prisipažįsta, kad yra buvę atvejų, kai Vilnius filmuose įkūnydavo ir patį save, visgi dažniausiai Vilnius tampa kitu miestu.

J.Špokas pastebi, kad mūsų sostinėje gana patogu atkurti Rytų Europos miestus, pamažu Vilnius vis dažniau pradeda būti ir Šiaurės Europa, Vokietija. O dažnai dėl mažesnio filmų biudžeto tame pačiame filme Vilnius yra įkūnijęs ir kelis skirtingus miestus.

„Būna, kad režisierius sako, jog jam Vilniuje reikia Romos, Maskvos, Vašingtono, Berlyno, netgi – Meksikos“, – prisimena J.Špokas ir pasakoja, kaip per vieną dieną Vilniuje filmavo tris skirtingas lokacijas. Valakampiuose – Pamaskvę, Lukiškių aikštėje – Vašingtoną ir vandens parke, prie palmės – trumpą sceną iš Meksikos.

Miestas su chameleono savybėmis

Vilniaus gebėjimą prisitaikyti Jonas paaiškina Vilniaus istoriniu kontekstu ir geografine padėtimi: „Vilniuje labai daug skirtingų tautų ir kultūrų maišėsi, buvo daug įtakų, praėjo įvairių armijų. Visos jos paliko savo kultūros palikimą mieste“.

O kadangi Vilnius nėra didelis, tai šios kultūros visos viena šalia kitos ir atrandamos. „Vilnius primena kino studijos vidinį kiemą, kuriame yra pastatytos dekoracijos, jis kaip nedidelė filmavimo aikštelė“, – sako Jonas.

Prisimindamas pastaruoju metu filmuotas scenas, Jonas pasakoja, kaip Vilniuje neseniai buvo filmuotas Stokholmas.

„Filmuojame serialą apie švedų bankų plėšiką. Visas serialas yra persmelktas 70-ųjų Švedija. Viena po kitos keičiasi švediškos lokacijos: bankas Malmėje, bankas Stokholme. Tikrai iššūkis tai surasti Vilniuje. Juolab, kad Vilnius yra žemesnės statybos miestas. Taigi tik neseniai atradau, kad atsistojus Totorių gatvėje ir žiūrint truputį žemesniu rakursu į buvusį paštą, matosi Šv. Jurgio gatvė ir tada galima sukurti iliuziją, kad yra aukštų pastatų“, – pasakoja J.Špokas.

Lygiai taip pat labai švediška vieta yra ir Jogailos g. bei Smetonos g. kampas. O Pasažo skersgatvis yra buvęs ir Paryžiumi, ir Sankt Peterburgu.

Jaučiasi lyg neprofesionalus architektūros tyrinėtojas

J.Špokas teigia, kad jo veikla jam leidžia jaustis lyg neprofesionaliu architektūros tyrinėtoju. Mėgėjišku būdu jis sakosi vis kitaip pamatantis Vilnių.

Kai Vilnius įkūnijo Džeko Skerdiko istorijoje Londoną, J.Špokas teigia kitaip pamatęs įvairias jo gatveles ir jų istoriją. O kai paklausė režisieriaus, kaip šis reaguoja, kad Vilnius įkūnys Londoną, sakosi sulaukęs atsakymo, jog šių dienų Londonas irgi neprimena anų laikų, taigi ieškoma autentiškų vietų.

Pamatykite ir išgirskite visą Jono Špoko pasakojimą:

O norintys daugiau sužinoti apie MO muziejuje eksponuojamą parodą „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“, išgirsti įvairius pasakojimus apie Vilnių ir pamatyti virtualią ekskursiją su parodos kuratore Giedre Jankevičiūte viską gali rasti ČIA.