Violeta Repčenkaitė apie kupinus išbandymų metus: „Kaltinti – ne mano bruožas“

Violeta, neseniai atšventėte gimtadienį. Kaip jį sutikote?

Gimtadienio paminėjimo šventė buvo nuostabi. Jį pasitikau brangių žmonių apsuptyje. Diena buvo kupina meilės, staigmenų ir džiaugsmo. Tie, kurie nebuvo šalia, buvo širdyje kartu ir sveikinimai bei jų meilė mane pasiekė ir už 1000 kilometrų. Jaučiuosi dėkinga ir palaiminta.

Pastaraisiais metais jums teko ne vienas išbandymas tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Kokiomis akimis dabar į tuos išbandymus žvelgiate?

Nepriklausomai nuo beiskeičiančios situacijos, man ėjimas iš tos vietos, kur visa širdimi jauti, jog būti neturi, visada siejasi su ėjimu į priekį. Tebūnie tai ir nėra staigus šovimas į viršų. Juk viskas, kas tikra, kaip ir gamtoje, vyksta palaipsniui. Po žiemos niekada išsyk neateina vasara. Ir atvirkščiai. Būna dar ir pavasaris, ir ruduo...taigi, viskas mano gyvenime keitėsi pamažu. Atsitiko taip, kaip turėjo būti.

Išgyvenote trečiąsias skyrybas. Dėl nenusisekusių santykių kažką kaltinate?

Kaltinti nėra ir nebuvo mano bruožas, todėl apie tai nėra ko pasakyti (šypsosi). Turiu tik už ką kasdien ir begales kartų padėkoti. Nuo pat tos akimirkos, kai atmerkiu akis, iki kol jas užmerkiu – dėkoju už viską, kas man duota, ir tūkstantį kartu daugiau už viską, kas neduota.

Po tiek išbandymų vėl patikėti meile sunku?

Mano patirtys su dabartimi ar ateitimi neturi nieko bendro. Kodėl turėčiau visus vyrus lyginti? Arba visas situacijas linksniuoti pagal vieną patirtį? Tikrai buvo ko pasimokyti ir visa, kas išgyventa, suvokiu kaip dovaną, įgytą patirtį. Meilė sau ir aplinkai niekur nedingsta pasibaigus santykiams. Juk nepradedi mylėti gyvenimo tik tada, kai sutinki žmogų (šypsosi)? Meilę jaučiame prieš sutinkant vyrą ir po to. Vienintelis dalykas, kuris keičiasi – tai tik santykis su žmogumi, su kuriuo baigėsi bendras kelias. O visa kita – lieka.

Kaip dabar atrodo jūsų diena?

Čia ir puslapio neužtektų jos aprašyti (juokiasi). Iš tiesų, mano dienos – skirtingos. Kartais jos būna labai intensyvios, kartais – ramios. Lygiai taip pat, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Mano rytai visuomet prasideda nuo praktikų. Tebūnie 15-30 minučių, bet tai mano laikas sau. Net ir apsuptyje vaikų, gyvūnų, murkiančių ir lojančių šalia, vistiek tą laiką skiriu savo praktikoms. Mums tikrai nebūtina užsidaryti nuo pasaulio, kad galėtume padaryti kvėpavimo pratimus ar jogą. Gyvenime būna visko ir visaip. Aš renkuosi daryti tai, kas man naudinga įvairiomis sąlygomis. Būna dienų, savaitgalių ir savaičių, kai  vila Viola  pilna svečių. Keičiasi žmonės ir veiksmo aplinkui netrūksta. Būna ramių dienų, kai leidžiu jas tik su vaikais arba visai viena. Tai aš vadinu balansu. Visaip man gerai ir visaip tinka. 

Turite nemažai gyvenimiškos patirties, rengiate sąmoningumo stovyklas. Kaip manote, kodėl kartais viskas vyksta ne pagal planą?

Todėl, kad yra ne tik mūsų planas, bet ir aukštesnysis planas, kuris nebūtinai sutampa su mūsiškiu. Tikiu, mes visi ateiname į šią žemę su savomis misijomis, instrukcijomis. Mūsų paskirtis – nenutolti nuo savęs, savo prigimties. Taip nenutols ir savęs bei savo kūno pajautimas – kas mums naudinga, kaip elgtis, kad būtume kuo sveikesni, ramūs ir laimingi. Nusipirkę naują daiktą, visada skaitinėjame kas jo instrukcijoje parašyta, o apie save pamirštame. Mes juk taip pat turime instrukcijas, bendras – žmogiškumo kodeksą –  ir asmenines. Pažįstant save, savo prigimtį, ateina ir suvokimas, kad yra dalykų, kurie nepriklauso nuo mūsų ir tik kai liausimės kontroliuoti ir mėgausimės tėkme, ateis ramybė ir džiaugsmas, pasitikėjimas. Vėl viskas prasideda nuo to, kad yra aukštesnysis planas. Nuo to, ar tikime tuo ar ne, tai visiškai nepriklauso. Jis tiesiog yra (šypsosi).

Jūsų asmeninis gyvenimas yra glaudžiai susijęs su profesiniu?

Atsakyčiau taip: mano veikla yra mano gyvenimo būdas. Aš gyvenu viloje, kurioje laukiu keliautojų. Organizuoju sąmoningumo stovyklas moterims ir tai apie ką mes kalbame stovyklose – mano gyvenimo būdas. Mokytojai mano stovyklose yra ir mano dvasinio gyvenimo vedliai.

Tikite likimu?

Tikiu, kad yra mums skirtas kelias, pamokos, dovanos. Tikiu, kad atsinešame daug, bet kartu tam tikri mūsų sprendimai gali koreguoti gyvenimą ir, žinoma, tikiu ir likimu.

Pastarųjų metų patirtys privertė į gyvenimą žvelgti kitaip?

Patirtys, pamokos mus augina. Mes keičiamės, keičiasi ir mūsų požiūris. Ačiū Dievui, nestovime vietoje. Gyvenimas – didi dovana. Gyvendami sąmoningai, mes jaučiame tą tikrąjį skonį, matome tikrąsias spalvas. Kai suvoki, jog yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso, paleidi kontrolę, atsiranda daug lengvumo bei gebėjimo prisitaikyti ir išlikti laimingu žmogumi. Atsiranda aiškus suvokimas, kad kai negalime pakeisti situacijos, keičiame požiūrį į ją.