Marijampolėje, gimtajame mieste, pasaulinio garso operos primadona Violeta Urmanavičiūtė-Urmana (51) dar leido sau vieną kitą pokalbį, aplankė sesers kapą, pavakarojo su tėvais prie puodelio arbatos. Paprastai, kad ir kur būtų, likus dviem dienoms iki koncerto jos namuose ar viešbučio kambaryje įsivyrauja tyla. Net vyras italų tenoras Alfredo Nigro (36) įpratęs netrikdyti to susikaupimo.
Kada pastarąjį kartą dainavote Marijampolėje?
Violeta: 2007-aisiais, kai gavau Marijampolės garbės pilietės vardą. Oho, prieš penkerius metus... laikas greitai bėga. Kuo toliau, tuo greičiau... Prisimenu, jaudulys tada didžiulis buvo! Iš to susijaudinimo kone verkiau. Akimirką net išsigandau, kaip čia bus su tuo dainavimu. Reikia atsargiai, negali peržengti ribos... Tik kad menininkas niekaip negali storos odos užsiauginti: privalo likti šiek tiek jautrumo. Kitaip žmonėms negalėtum nieko duoti.
Išskirtiniame koncerte dainavote septyniems šimtams svečių. Tarp jų buvo ir jūsų tėvai. Baisu dainuoti prieš savus?
Violeta: Atsimenu, kartą mama sėdėjo gal aštuntoje eilėje ir ašarų pilnomis akimis klausėsi manęs. Pamatai tai ir pačiai graudulys kyla. Nors, kita vertus, man tai duoda ir kažkokios begalinės stiprybės. Kad gerai dainuotum, reikia tam tikros įtampos, turi savo balsą laikyti kontrolėje. Keturi žmonės ar keturi tūkstančiai būtų salėje, Marijampolė ar „Metropolitan“ opera – nėra jokio skirtumo. Nes aš visada pirmiausia turiu reikalą su savimi. Gal vieną sykį geriau išeina, kitą – ne taip gerai, bet aš turiu žinoti, jog įdėjau viską, kad būtų puikiai.
O gimtasis miestas jus tebetraukia?
Violeta: Iš čia išvažiavau po devynių klasių. Kiek man tada buvo? Penkiolika ar šešiolika... Kaunas, Vilnius, Miunchenas... Iš pradžių namo parvažiuodavau keturis kartus per mėnesį, paskui – du, tada – vis rečiau ir rečiau. Kai persikėliau į Vokietiją, išvis dvejus metus nebuvau Lietuvoje. Galiausiai nusistovėjo tradicija atvažiuoti į Lietuvą kartą per metus, bet dažnai Marijampolės ir nepasiekdavome. Maniškiai stengdavosi į Vilnių atvažiuoti. O kartais, net jei ir atvažiuodavo, tai tik koncerto pasiklausyti. Mano repertuaras – sudėtingas, balsas – jautrus, jam nepatinka šnekėti.
O Marijampolėje – tėtis, mama. Tik mano sesuo jau mirusi. Bet yra dukterėčios su šeimomis. Mano toks gyvenimas, kad ypatingų ryšių su jokia šalimi negaliu megzti: yra namai Miunchene, Vilniuje, Marijampolėje, Italijoje, tik užsibūti niekur nepavyksta. Kita vertus, svarbiausia, kad širdyje ir galvoje tie ryšiai yra, buvo ir bus.
Beje, šįkart apsistojote Marijampolės viešbutyje, o ne pas savo tėvus. Kodėl?
Violeta: Vien norint atidaryti ir išversti mūsų lagaminus, pusę namo reikėtų užimti... Be to, jeigu atvažiuojame atostogų, viskas gerai. O kai kalbama apie darbą, visai kitaip elgtis turi. Kelios dienos prieš koncertą aš turiu tiesiog užsidaryti ir su niekuo nesikalbėti. O tėvai puola šokinėti, rūpintis...
Alfredo: Ooo... mama Aldona skuba ruošti maisto... Visada čia jaučiuosi kaip sugrįžęs namo.
Kaip jūsų tėvai priima Alfredo? Kaip susikalba?
Violeta: Tėtis bandė išmokti itališkai ir šiek tiek pramoko. Kartais vis išmeta tokių visai rimtų žodžių ir jiedu neblogai susikalba.
Alfredo: O mama Aldona vietoj „arrivederci“ (itališkai „viso gero“) sako „aridiverchi“. Bet priima mus visada su daug daug meilės.
Violeta: Va, ir dabar prieš mums atvažiuojant mano krikšto tėtis nugabeno mamai visą zuikį: jinai jau pultų kepti, ruošti mums vaišių... Sakiau: „Mama, tik būkite ramiai... Pavalgyti mes ir mieste galime, pas jus ateisime tik pasėdėti, pasikalbėti.“ Jiems gi jau per aštuoniasdešimt... Nebe tas amžius prie puodų visą dieną šokinėti... Paskui tiek prisibėgioja, kad gaila žiūrėti. Geriau ateisime, arbatėlės išgersime, kad ir be cukraus, kad ir be sausainių... „Tai kokią arbatą ruošti?.. – vėl prasideda klausimai. – Tai gal bent balto sūrio prie arbatos? Ar saldaus sūrio su razinomis?..“
Alfredo: Ooo... sūris (lietuviškai nutęsia)... Dievinu jūsiškį su razinomis. Bet nuo jo žandai tik pučiasi...
Violeta: Ne, ne, čia nuo ko nors kito – ne nuo sūrio.
Alfredo: Sūris, cepelinai ir – du kilogramai per vieną dieną!
Violeta: Šiaip ir man reikėtų prisilaikyti, nes suknelę tai tik vieną atsivežiau. Jeigu ji susprogs, nebus kuo rengtis koncertui...
Alfredo: O dar šakotis... ooooo...
Violeta: Taip ir šokinėja, tarsi tėvų profesija būtų apie vaikus visą gyvenimą suktis...
Jiems gi sutikti dukrą – tikras malonumas. O ką jūsų tėvai dirbo anksčiau?
Violeta: Mama iš profesijos – mokytoja, bet beveik visą laiką išdirbo tuometiniame Kapsuko kraštotyros muziejuje. O tėtis buvo vyriausiasis inžinierius grūdų kombinate. Ir – išradėjas, nes labai galvotas vyras. Vieną išradimą užregistravo patentų biure, tą jo sukurtą mašiną įdiegė visoje Tarybų Sąjungoje, o tėtis už tai gavo... spalvotą televizorių, aukso medalį ir garbingą Tarybų Sąjungos išradėjo vardą. Kur nors Amerikoje su tokia galva jau seniai būtų milijonierius. O pas mus negalėjai būti per daug protingas, net racionalizatoriškų pasiūlymų negalėjai per dažnai siūlyti.
Tėtis nuolat kokius nors pagerinimus kūrė, bet kad nepralobtų per daug (nes už vieną pasiūlymą 25 rublius duodavo), turėdavo naudotis kitų žmonių vardais – kiti registruodavo jo pasiūlymus. Jis apskritai norėjo būti daktaru, bet bėgo iš tremties Sibire, buvo pagautas ir pasodintas, todėl baigėsi jo daktaravimas. Tik todėl, kad mano mama iš profesijos buvo mokytoja ir mokytojavo Sibire, po Stalino mirties paleido visą tėvo šeimą. Mama tikrai daug nusipelnė mūsų tautinei atminčiai, daug eksponatų muziejui yra surinkusi. Labai dažnai po pamokų laiką leisdavau pas ją muziejuje.
Mes kaip kokie išprotėję matadorai – atsistojame ir rėkiame, kiek plaučiai neša. Jokių mikrofonų, priešais – šimto žmonių orkestras... Jeigu nebūsi už jį stipresnis, paskęsi muzikos bangose.
O Marijampolės muzikos mokykla – pirmoji, kurioje mokėtės, sentimentų tebekelia?
Violeta: Kai jau buvau seniai baigusi, muzikos mokyklą perkėlė į tokį modernų, gana bjaurų pastatėlį... O aš dar mokiausi gražioje vilaitėje. Šalia buvo parkelis ir mamos darbovietė. Geras buvo metas. Tik atsimenu, kad mokytis groti fortepijonu man buvo visiška kančia. Sakydavau: aš myliu muziką, bet nekenčiu fortepijono. Pirmose klasėse, kai atsisėsdavau groti, mano kojos nesiekdavo grindų, todėl man pastatydavo suoliuką.
Ar ta kėdė baigėsi kokiu kantu, ar tas suoliukas buvo kaltas, bet kojos siaubingai nutirpdavo. O aš iš to vaikiško kuklumo bijojau net pasakyti ir tomis pamėlynavusiomis kaladėmis klibinkštuodavau šalin nuo instrumento. Ir apskritai: fortepijonas – mano jaunystės trauma. Prieš baigiant studijas net keli žili plaukai išlindo: matyt, dėl sąžinės graužimo, kad niekad nesistengiau groti.
Kai jau mokiausi Vilniuje, akademijoje, pamenu, pavyzdingiausi keldavosi šeštą ryto, kad septintą ateitų į klasę ir gautų pagroti. Aš Vilniuje per penkerius metus taip anksti atsikėlusi buvau turbūt tik du kartus. Atėjau ir... po kokios dešimties minučių ant to fortepijono pasirėmusi jau snaudžiau (juokiasi). O vakare visos klasės būdavo užimtos. A... nėra laisvų vietų? Tada aš einu į kiną! Turėjau įdomesnių užsiėmimų, nei penkias šešias valandas sėdėti prie fortepijono. Net per egzaminą stengdavausi groti tokius kūrinius, kurie užmaskuotų mano negebėjimus ir praktikos trūkumą. O kai išlaikiau paskutinį valstybinį egzaminą, gavau diplomą ir tą patį vakarą kažką norėjau sugroti... nebeprisiminiau antro takto... Galvoje tarsi kas išsitrynė. Matyt, žinojau, kad žūtbūt turiu pabaigti tas fortepijono studijas ir tada pagaliau pradėti dainuoti.
O dabar kas pasodintų prie fortepijono, gal pirštai atgytų?
Violeta: Vyras vis prašo, kad pagročiau jam kartais. Aš gerai akompanuoju, bet mano problema, kad augau provincijoje, mano tėvai nėra muzikantai, todėl niekada gerai neskaičiau iš lapo: kai tau pastato natas ir kone iš karto turi sugroti. Man reikia atsisėsti ir mokytis – tik tada galiu gerai skambinti. Yra atlikėjų, kurie gali ir dainuoti, ir patys sau akompanuoti. O aš privalau koncentruotis į vieną dalyką: kai nustatau visą savo aparatą dainuoti, dar ir pirštais barškinti man neišeina... Jeigu reikia, geriau pasisamdau pianistą ir jis man pagroja. Ir Alfredo sakau: „Samdykis.“ Jam apskritai lengviau: atsikelia, kad ir aštuntą ryto, ir dainuoja. O man visada reikia laiko, reikia prasidainuoti neskubant. Balsas ateina vakarop...
Vadinasi, rytais duše tikrai nedainuojate...
Violeta: Oi, dar ir kaip rėkauju! Mano pagrindiniai vokaliniai atradimai įvyko būtent duše, nes ten – gerai skamba, ten nereikia balso spausti, ten gali improvizuoti.
Alfredo: Mūsų kaimynai nuolat prašo: „Atidarykite terasą, atidarykite langus, mes norime girdėti!“ Kartais dainuoju namuose ir matau pro langą: žmonės priešais namą sustoja, klausosi ir ploja.
Violeta: Aš – atvirkščiai: nesigėdiju, bet niekam nenoriu trukdyti. Ir viešbučiuose paprastai nedainuoju, nebent visai nėra kitos galimybės.
Kalbėjomės apie jūsų tėvus. O kaip Italijoje judu pasitinka Alfredo tėvai?
Violeta: Mes labai gerai sutariame su anyta – mama Jenie. Vasarą visi sykiu gyvename mūsų namelyje prie jūros.
Alfredo: Ten – nuostabi pakrantė, žemė – net raudona, o alyvmedžių žalumas tarsi sidabru padengtas.
Anyta nespaudžia prie darbų?
Violeta: Gali spausti, kiek nori, bet aš turbūt daugiau pagadinčiau, nei naudos atneščiau. Mama Jenie pati viską gamina. Aš nebent šparaginių pupelių galiukus nulaužau... Tiktai pjaustyti tinku ir indams plauti... Bet kadangi turime indaplovę, tai ir to daryti nereikia. Mano užduotis – visus indus sudėti į indaplovę. Pati savimi nelabai pasitikiu, kad pradėčiau ką nors virti, kepti. Jų ten niekuo nenustebinsi...
Alfredo: O Milane turiu tetą, kuri irgi puikiai gamina. Kai atvažiuojame į svečius, ne keli patiekalai, o iškart dešimt keliauja ant stalo. Geriau nei restorane...
Violeta: Kad žinotumėte, kokie ten sūriai... vienas toks riebesnis už mocarelą, viduje lyg sviestas, lyg pienas... kitas toks tamprus sūris grietinėlėje... Oi, kaip nedietiška ir kaip skanu! Ir dar jo mama gamina naminius makaronus iš rupiai maltų miltų. Guodžia, kad valgyti juos – sveikiau nei įprastus parduotuvinius. Jie tokie slidūs – tik gurkt gurkt... Užtat paskui tenka save įkalbinėti: „Viskas, grįžtam namo ir imamės dietos.“ Alfredo, štai, labai stengėsi, klausė dietologo, mažai valgė ir numetė trisdešimt šešis kilogramus! Dabar gal keli sugrįžo, bet dar neblogai atrodo. Alfredo turi nežmonišką valią: per pusryčius valgydavo gausiai, pietų – vos vos, o paskui jau visai nieko. Arba galėdavo kone ištisą dieną nevalgyti. Aš taip niekada nesugebėčiau. Pasidaryčiau tokio isteriškumo, kad visi pro langus šokinėtų. Ir jam gerai nebuvo: tąsyk Čikagoje, mačiau, kaip koks paliegėlis gulėjo ant sofutės... vargšiukas... Ir jau, žiūrėk, eina miegoti aštuntą vakaro, kad tik negalvotų apie maistą.
Alfredo jūsų nespaudžia pabandyti?
Violeta: Aš viską žinau, ką reikia valgyti ir ko ne, bet be angliavandenių negaliu. Pamatau duoną ir net seilė tįsta. Aišku, kai gali, prisilaikai, bet sėdi į lėktuvą: ai, duok tą bandelę, taip skaniai kvepia...
Alfredo: Aš dievinu (pradeda sakinį angliškai ir užbaigia skaniu lietuvišku) balandėliai... Mėsa, kopūstas, ant viršaus – šiek tiek pomidorų padažo, parmezano sūrio... Oi, tie balandėliai, cepelinai... oi, ta mama Aldona... ir užaugo pilvukas (juokiasi)...
Violeta: Neerzink manęs: pilvukas ne nuo balandėlių auga. Kai italai pradeda valgyti pietus, nesupranti, kur jiems viskas telpa: salotos, pasta, tada – pirmas patiekalas, antras... dar desertas... O galiausiai pareiškia: „Oi, ne ne... kavos prašyčiau be pieno ir cukraus. Per sunki bus...“ O kad prieš tai pusė kilogramo makaronų suvalgyta...
Man svoris nukrinta nebent Miunchene: ten amžinai tvarkau krūvas reikalų, kilometrų kilometrus prisuku po namus lakstydama ir tiesiog neturiu laiko valgyti. Kai visai alkana pasijuntu, įsimetu ką nors truputį į skrandį ar į restoraną pavalgyti išeiname, būna, kaimynė pasikviečia pietų...
Vis dar nesinori kur nors sėsliau apsigyventi?
Violeta: Aišku, su amžiumi tas noras vis stiprėja (išverčia klausimą Alfredo ir kvatodama priduria)... jeigu vyras nebūtų jaunas, būtų dar blogiau. Bet reikia ir turiu (juokiasi)!
Ir su kolegomis pasikalbame: tai, ką anksčiau net nemirktelėjusi blakstiena ir padainuodavai, ir padarydavai, dabar kur kas sunkiau duodasi – norisi ir pailsėti, ir tarpelių kokių tarp kontraktų susirasti. Nebegali vien tik dirbti ir dirbti. Ieškai laiko malonumams ar tiesiog galimybei pagyventi sau, pasidžiaugti. Jeigu nėra didelio intereso dalyvauti kokiame nors projekte, geriau renkiesi poilsį.
Alfredo: Juk mes – ne roko žvaigždės, kurioms paprasta sėsti į lėktuvą, nuskristi, pasiėmus mikrofoną padainuoti ir toliau skristi į kitą vietą. Opera – visai kas kita.
Violeta: Mes kaip kokie išprotėję matadorai – atsistojame ir rėkiame, kiek plaučiai neša. Jokių mikrofonų, priešais – šimto žmonių orkestras... Jeigu nebūsi už jį stipresnis, paskęsi muzikos bangose. Todėl ir rėkiame atsakingai! Jeigu pagalvoji apie kokį Wagnerį, tai neduok Dieve...
Žinote, svajoju: kai turėsiu daugiau laiko, norėčiau visą Lietuvą skersai išilgai išvažinėti. Ir Italiją: bet ne pagrindinėmis automagistralėmis, o mažais keliais keliukais. Pavažiuoji, kur nors gražioje vietoje sustoji, pasidairai, pavalgai ir toliau keliauji. Romantika...