Virgilijui Aleknai – 50 metų: apie diską pamėgusius sūnus ir ištvermės reikalaujantį hobį

50-metį minintis Sidnėjaus ir Atėnų olimpinių žaidynių čempionas, dabartinis Seimo sporto ir jaunimo reikalų komisijos pirmininkas Virgilijus Alekna šypsosi – kiekvienam žmogui gyvenime ateina etapas, kai jis pradeda labiau džiaugtis ne savo, o aplinkinių pasiekimais.

Galbūt todėl portalui Žmonės.lt jis mieliau pasakoja apie savo didžiausių gyvenimo dovanų – 21-erių Martyno, 19-mečio Mykolo ir 13-metės Gabrielės – pasiektas svajones, nei apie savo paties nuopelnus. O kuo didžiuotis laimingas tėtis tikrai turi!

Virgilijau, sutinkate 50-metį. Ar per gimtadienius mėgstate nusikelti į prisiminimus?

Man Kalėdos ir Naujieji metai labiau yra tas laikas, kai norisi persvarstyti savo gyvenimą. Per gimtadienį aš nesu įpratęs to daryti, nes visuomet šis laikotarpis man būdavo įtemptas. Kai profesionaliai sportavau, gimimo dieną dažniausiai praleisdavau treniruočių stovyklose. O ten – sportinis rėžimas, nėra kada svarstyti, nes treniruojamės ir treniruojamės. Nors karjera ir baigėsi, tradicijos nesikeitė (šypsosi).

Vis dėlto pažvelkime į praeitį. Kada ir kur buvote laimingiausias?

Kiekvienas laikotarpis man yra savotiškai ypatingas. Kai buvau sportininku, tai buvo vieni džiaugsmai, laimę teikė iškovoti apdovanojimai, o kai sportinė karjera baigėsi, atsirado kiti džiaugsmai. Dabar labiau pradedu džiaugtis kitų sėkmėmis. Matyt, taip jau yra, kiekvienam žmogui ateina toks laikas.

Kas dabar jums teikia džiaugsmą?

Pats gyvenimas, vaikai, jų pasiekimai. Džiaugiuosi, kad mūsų šeima ir toliau gyvena sportiniu ritmu. Kadangi savęs sportininku jau nelaikau, galiu sakyti, kad su žmona turime tris sportininkus. Tai tuo ir gyvename (šypsosi).

Sakote, kad sportininku savęs jau nebelaikote. Kokią vietą jūsų paties gyvenime dabar užima sportas?

Kai nustoji sau kelti aukštus tikslus, sportas tampa tik hobiu, malonumu. Bet ir sportinės veiklos dabar jau kitokios – tai svarmenis pakilnoji, tai į baseiną nuvyksti. Prieš šešerius metus atradau golfą – man taip jis patiko! Jau teko dalyvauti Lietuvos golfo čempionate, jam ruošiuosi ir šiais metais. 

Golfas išties yra puiki sporto šaka, kur reikia ne tik tikslumo, kantrybės, ištvermės, bet ir nueiti kilometrus, atlikti nemažai smūgių. Įsivaizduokite, vienas žaidimas trunka 5-6 valandas, tai krūvis tikrai nemažas.

Disko su sūnumis jau nemėtote?

Ne, jau nėra tiek daug malonumo tai daryti, o ypač tuomet, kai žinai, kad jau tikrai nenumesi toliau, nei esi kada nors numetęs (šypsosi). Iš tiesų, disko rankose nelaikiau jau dvejus metus. Prisimenu, kartą bandžiau su sūnumis parungtyniauti, bet pajutau, kad jau nebūsiu stipriausias. Turbūt todėl ir nesinori mėtyti to disko (šypsosi).

Jūsų abu sūnūs – Martynas ir Mykolas – disko metikai. Tačiau pernai Europos ir pasaulio čempionu tapęs Mykolas pasakojo, kad vaikystėje svajojo apie visai kitą – futbolininko – karjerą. Kaip jis susidomėjo disko metimu?

Mykolas nuo mažens norėjo būti futbolininku, tad būdamas 12 metų pradėjo lankyti futbolo treniruotes. Jam labai patiko šis sportas, deja, praėjus trejiems metams, jis stipriai ūgtelėjo ir iškilo problema – jo išmieros futbolininko batų jau nebuvo. Pamenu, tąkart sakiau jam: „Va, matai, Mykolai, baigėsi tavo futbolininko karjera“ (juokiasi).

Galima sakyti, kad jis šį sportą tiesiog išaugo. Taip ir išėjo – namie buvo likę daug mano avalynės, skirtos disko metimui. Mykolas pamažu pradėjo skolintis batus, nors tuo metu jam šie buvo didoki, ir mėtyti diską. Galiausiai susidraugavo su įrankiu ir tapo tiek Europos, tiek pasaulio čempionu.

Pernai Mykolas išvyko studijuoti į Ameriką. Kaip jam sekasi šioje šalyje?

Puikiai. Jis studijuoja Berklio universitete ir tobulina savo, kaip disko metiko, įgūdžius. Buvo grįžęs namo Kalėdų laikotarpiui, tai šiek tiek pabuvome kartu.

Smagu, kad jam Amerikoje patinka. Bet ir nieko keisto – Kalifornijoje, ten, kur jis dabar ir yra, labai geras oras. Jis vis mums atsiunčia nuotraukų… Žvelgiant į jas net ima pavydas (juokiasi).

Ar planuojate aplankyti sūnų Amerikoje?

Kol kas neplanuojame, galbūt vasarą vyksime. Iš tiesų tokiai kelionei reikia susiruošti, nemažai ką susiplanuoti. Čia ne kur nors į Europą trumpam nuvykti (juokiasi).

O ar Mykolas lengvai pritapo svetimoje šalyje?

Labai lengvai. Jis džiaugiasi, kad ten įgyja daug patirties. Universitete stipri bendruomenė, į kurią jam pavyko įsilieti. Štai jis prisijungė ir į universiteto lengvosios atletikos, disko metikų rinktinę. Vienas treneris treniruoja daugiau nei 20 studentų, tai Mykolas – vienas iš jų. Jis ten užmezgė nemažai draugysčių.

Ar sūnus nesvajoja likti Amerikoje?

Oi, manau, kad šis klausimas skamba dar kiek per anksti. Kol kas jo mintys sukasi tik apie studijas.

Esate minėjęs, kad jūsų vyresnėlis Martynas aktyviai treniruojasi, jog iš Amerikos sugrįžęs Mykolas turėtų su kuo pakonkuruoti. Kokių dar ambicijų Martynas turi?

Martynas išties labai intensyviai treniruojasi. Šiuo metu jis yra treniruočių stovykloje Tenerifėje. Manau, kad vasarą jau bus pasiruošęs ir galės vykti į Europos suaugusiųjų čempionatą. Nujaučiu, kad broliai varžysis ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse arenose (šypsosi).

O ar jūsų sūnūs visuomet mėgdavo konkuruoti tarpusavyje?

Gyvenime – ne, o ir sporte tik neseniai pradėjo konkuruoti. Priežastis paprasta – kadangi Martynas yra vyresnis, jų jėgos iki tol buvo nelygios. Bet šiemet jie jau važysis tarpusavyje tuose pačiuose metimuose. Vis dėlto man neatrodo, kad tarp jų yra kokia nors žiauri konkurencija. Ji – sveika, broliška, raginanti tobulėti, dar daugiau jėgų įdėti į treniruotes tam, kad rezultatas būtų geresnis.

Galbūt sūnūs užsimena ir apie svajonę dalyvauti olimpiadoje?

Jie pasvajoja. Tiesa, tokių minčių daugiausiai teko girdėti iš Mykolo, bet manau, kad tikrai realu, jog Paryžiaus Olimpinėse žaidynėse bandys dalyvauti abu. Manau, kad jie įvykdys normatyvus, tad galėsime išvysti net tris disko metikus. Galės Andriui Gudžiui kompaniją palaikyti du Aleknos (šypsosi).

O ar dalijate savo atžaloms patarimus?

Žinoma. Tačiau savo patarimų jokiu būdu neperšu nei gyvenime, nei sporte, nes vaikai turi savo požiūrį. Tik jei matau, kad situacija sudėtingesnė, pasakau savo nuomonę. Jie kartais ją išklauso (šypsosi).

Jauniausioji jūsų atžala Gabrielė taip pat pasuko į lengvąją atletiką. Ar ir ji svajoja tapti profesionalia sportininke?

Taip, bet ne su disko metimu (šypsosi). Nors dar anksti kalbėti. Ji yra labai greita, sprintą bėga. Prieš tris savaites 10 metrų bėgime tapo Lietuvos jaunučių čempione. Prieš savaitę buvo Kaune Lietuvos jaunių čempionate, kur šoko į tolį ir užėmė antrą vietą. Tiesa, ji varžėsi su dvejais metais vyresne mergaite.

Gabrielė labai nori treniruotis ir labai veržiasi į varžybas. Manau, kad ji irgi, jeigu tik noras nepraeis, turi visas galimybes eiti brolių pėdomis. Mums, tėvams, buvusiems sportininkams, smagu matyti, kad vaikai taip nori sportuoti (šypsosi).

Ko tikitės iš ateinančių metų? Gal svajojate tapti golfo čempionu?

Oi, ne (juokiasi). Kažkokių didelių ambicijų tikrai neturiu. Dabar pradedu susimastyti apie tai, ko ankščiau nevertindavau. Anksčiau, kai visi linkėdavo sveikatos, nesuprasdavau, kodėl. Dabar jau pradedu vertinti tuos žodžius. Norisi, kad sveikata leistų užsiiminėti mėgstamomis veiklomis, kad leistų džiaugtis gyvenimu.

Fotogalerija: