Viryklės – nuo kepimo ant laužo iki išmaniųjų orkaičių
Viryklių istorija prasideda jau nuo tada, kai žmogus pirmą kartą panaudojo ugnį maistui ruošti. Pirmasis karštas maistas buvo kepamas ant atviros ugnies. Pirmi maisto ruošimo išradimai buvo žemėje iškastos, akmenimis šildomos duobės. Kartais mėsa būdavo kepama suvyniota į lapus ir užkasta po žeme.
Vėliau pradėtos kurti įvairios konstrukcijos, kurios laikė maistą virš ugnies. Pirmosios primityvios krosnelės buvo pradėtos gaminti iš mūro ar molio prieš maždaug 3000 metų. Senovės graikų kurtos pirmosios krosnys buvo skirtos duonai kepti. Viduramžiais pradėtos statyti didesnės krosnys, jos buvo su kaminais. Ruošiamas maistas dažniausiai būdavo dedamas į metalinius katilus, kurie kabėdavo virš ugnies.
Pirmoji viryklė buvo paminėta 1490 m. Elzase (Prancūzija). Ji buvo sumūryta iš plytų ir turėjo dūmtraukį. Molinės kronys ir dabar dar kartais naudojamos picai ar duonai kepti. Anksčiau kūrentos tik malkomis, dabar kūrenamos ir anglimi ar net dujomis. 1735 m. prancūzų architektas Francois Cuvillies sukūrė malkomis kūrenamą krosnį, turinčią geležines plokštes ant viršaus. Plokštėse buvo skylės su dangčiais, kuriuos nuėmus ant ugnies būdavo dedamas puodas su maistu. Tuo metu buvo pradėtas naudoti ir ketus.
Modernios dujinės viryklės buvo išrastos ankstyvais 1800-aisiais, kurias vėliau sekė ir elektrinės bei mikrobangų krosnelės. 1826 m. buvo užpatentuotas pirmasis dujinės viryklės variantas, tiesa, ne itin sėkmingas. O daugelyje namų ūkių dujinės viryklės pasirodė po 1890 m. Elektrinės viryklės su jomis pradėjo konkuruoti tik ankstyvaisiais 1930-aisiais.
Na, o 1945 m. atsirado dar modernesnės tehnologijos – mikrobangų krosnelės, skirtos greitam maisto pašildymui, sušaldytų produktų atšildymui ar maisto gamybai. Jos atrastos netyčia, kai antrojo pasaulinio karo pabaigoje elektros inžinierius Percy Spenceris eksperimentavo su radarais, kuriuose naudojamas mikrobangas skleidžiantis prietaisas magnetronas. Vieno eksperimento metu jo chalato kišenėje gulėjęs batonėlis ištirpo, nors patalpoje nebuvo karšta. Spenceris pritaikė savo išradimą buityje ir jis XX a. pabaigoje tapo daugybės kulinarijos naujovių atsiradimo priežastimi.
Tačiau išradimai sulig jomis nesibaigė. Štai dabar galime gaminti netgi saulės energiją naudojančiose krosnelėse. Patiks lėtojo maisto gaminimo (angl. slow cooking) mėgėjams. Maistas dedamas į specialius puodus, krosnelė uždaroma specialiu izoliuojančiu dangčiu ir paliekama visai dienai saulėje. Po saulėlydžio jūsų patiekalas jau bus paruoštas.
Tobulėja ne tik televizoriai ar telefonai, išmanios būna ir orkaitės, kurios gali turėti daug skirtingų kepimo funkcijų ir net specialias gaminimo programas. Jos leidžia pasirinkti atmintyje saugomą receptą, ekrane nurodo jam reikalingus ingredientus ir pateikia gaminimo instrukcijas. Išmaniosios orkaitės pačios parenka patiekalui tinkamiausią kepimo programą, temperatūrą ir kepimo trukmę. Yra ir sugebančių nuskaityti produktų brūkšninius kodus ir pagal tai nuspręsti, koks gaminimo būdas jam tinkamas. Yra programos, kurios leidžia atidėti kepimą vėlesniam laikui, tarkime, kad patiekalas būtų paruoštas kai grįšite namo po darbo. Technologijų mėgėjus turėtų papirkti faktas, kad šios orkaitės gali būti valdomos netgi trumpąja tekstine žinute. Įdomu, kokie išradimai mūsų dar laukia ateityje?
Tekstas Linos Tuskėnaitės