Vis dar vieniša? Gal charakteris... keistokas?
Yra moterų, kurios gerai jaučiasi ir būdamos vienos, bet yra ir tokių, kurios, matydamos susiporavusias drauges, vis dažniau savęs paklausia: „Kas su manim negerai?“ Taigi – kas?
Nesiimsime fatališkai teigti, kad charakteris nulemia likimą, bet... gal pasitikriname, ar neturite tam tikrų neigiamų kai kurių moterų savybių?
Amžina kentėtoja. Tokiai moteriai, tiesą sakant, nelabai ir svarbu – yra vyras šalia, ar ne – net turėdama sutuoktinį ir porą meilužių, ji skendės kančioje. Regis, visas pasaulio skausmas susikaupęs jos akyse: ji visiems skundžiasi, koks baisus ir neteisingas tas pasaulis, vakarais paverkia dėl svetimų bėdų, draugėms išūžia ausis apie tai, kad vis sunkiau pakelti gyvenimiškus sunkumus.
Vyras iš pradžių gali pasijusti tokios vargšės būtybės gynėju ir paskubėti savo plačiais pečiais pridengti ją nuo likimo negandų, bet kai atvės pirmų pažinties mėnesių karštis, džentelmenas dės į kojas, supratęs, kad net jis nepajėgus nudžiovinti šių ašarų dėl žiauraus likimo ir išklausyti kasvakarinių skundų dėl nekenčiamo darbo, kvailo boso, nedėkingų bendradarbių ir viso to siaubo, kuris kasdien moterį prislegia, skaitant kriminalines kronikas.
Mamų mama. Po devynių nėštumo mėnesių ji neskuba įsisąmoninti, kad vaikas – atskira asmenybė, o ne jos kūno dalis, kaip pirštas ar koja. Jei ji visa galva pasineria į motinystę ir nieko nebemato aplinkui – lauk bėdos. Su draugėmis jau metus šneka deminutyvais, feisbuke kasdien papostina po keletą vaiko nuotraukų, o su vyru persimeta frazėmis: „Sauskelnių nupirkai? Kur buvai, kad penkiolika minučių pavėlavai namo? Pasitrauk, netrukdyk, matai, kad su vaiku žaidžiu.“ Vyras, atsidūręs dvidešimt pirmoje vietoje pagal svarbą, gal dar pabandys prisiderinti prie naujai iškeptos mamytės įpočių, bet ne visi tokie stiprūs. Silpnesni bando pabėgti.
Jei taip įvyksta, moteris kone visam gyvenimui susitelkia į vaiką, o kai jis užauga, mamai rūpesčių tik prisideda: ji visomis jėgomis bando atbaidyti tas lengvabūdes merginas, kurios kėsinasi į 25-erių sulaukusį sūnelį. Jei atžalėlė vis tik įsigudrina išsprūsti iš mamos glėbio, o mama susiranda gyvenimo draugą, ji vis vien nenurimsta: naujienos iš vaiko gyvenimo užgožia bet kokius jausmus kitam vyrui.
„Drama queen“. Jos šūkis – nė dienos be skandalo. Ašaros, šauksmai ir grąžomos rankos primena neskoningą teatrą – jame teks pabūti statistu tam drąsuoliui, kuris ryšis kartu su ja gyventi. Kliūtys tyko tiesiog lygioje vietoje: neišplautas puodelis, neatsakyti dešimt SMS jam į darbą – puikus pretekstas teatrališkai kristi ant sofos raudant, kad niekas jos nemyli. Mylimasis iš pradžių tveria tokius pasirodymus, paskui tampa abejingas arba pradeda svajoti apie ką nors intymaus su bendradarbe.
Viskuo nusivylusi. Išgyvenusi keletą nesėkmingų romanų, ji puola į depresiją. Jai nebesvarbu, kaip atrodo, kas ką apie ją kalba – vis vien pasaulyje laimės nėra, visi vyrai kiaulės, o tuos, kurie dar ne kiaulės, nustveria barakudos. Taigi, po keletos metų ji praranda bendravimo su vyrija įgūdžius, o kai tenka rinktis: ar eiti į pasimatymą, ar pasėdėti namie, ji sako, kad namie geriausia...
Laukianti princo. Nesvarbu, kiek jai metų, laukiančioji šventai tiki, kad Disnėjaus filmukai ir vaikystės pasakos tiesiog negali meluoti: TAS vyras ateis. Jis bus pats geriausias, nes jai skirtas. Idealus. Visi neidealūs mikliai išbrokuojami ir nurašomi: tas mažai uždirba, to kojinės per trumpos, o tas neskambina pianinu ir neskaito poezijos. Ji laukia TO vyro ir tobulinasi: baigia dešimt kursų, vaikšto į parodas, skaito meilės romanus ir laukia stebuklo. O stebuklai nutinka nedažnai.
Itin komunikabili. Ji draugauja su visais savo eksais – jie pasiryžę atlėkti vos jai paskambinus, kad reikia prikalti vinį paveikslui pakabinti ar kad ją aplankė liūdesys. Taigi, naujas jos kavalierius visada jausis apsuptas „draugų“, su kuriais jo mylimoji nesivaržydama garsiai dalysis prisiminimais apie kartu praleistą laiką, bet niekaip nesupras, kodėl naujasis vaikinas toks įsitempęs.
Netgi tada, kai skraido ant meilės sparnų, ji bijo, kad viskas tuoj baigsis.
Bijanti išsiskyrimo. Ji bijo vėl nudegti, todėl jau per pirmąjį pasimatymą iškloja savo samprotavimus apie buvusius nelaimingai pasibaigusius savo santykius ir baimes, kad tai vėl gali pasikartoti. Ji gyvena amžinoje įtampoje ir mėgstamiausias posakis: „Nesidžiauk, nes paskui teks verkti“. Tad netgi tada, kai skraido ant meilės sparnų, ji bijo, kad viskas tuoj baigsis. Todėl reikia įvykiams užbėgti už akių: sekti mylimojo susirašinėjimą feisbuke, tikrinti jo kišenes ir reikalauti vis naujų meilės įrodymų.
Pati sau baisi. Ne todėl, kad turėtų kažkokių fizinių trūkumų – priešingai. Dažniausiai tokios moterys būna modelių figūros. Ne, ji nuoširdžiai išgyvena dėl to, kad yra „stora“; dėl antakių formos, kuri nebe tokia daili, kaip aną mėnesį; ir spuogelio, kurį įžiūri tik ji viena. Moteris kupina kompleksų, nes jai visada atrodo, kad yra pati negražiausia ir neįdomiausia. Apie tai ji iškart praneša į pasimatymą pakvietusiam vyrukui. Iš pradžių jis tvirtins, kad ji nuostabi ir nėra ko čia išsigalvoti, bet po kelių mėnesių pabėgs pas apvalutę, žemo ūgio, niekuo, regis, neišsiskiriančią panelę, kuri pasitiki savimi ir yra įsitikinusi, kad mažų mažiausiai yra patraukli ir įdomi.