Tikra tiesa apie melo teoriją

Kad ir kaip nemalonu pripažinti, meluoja visi. Netgi patys didžiausi pasaulyje teisuoliai. Tegul tai daroma ir neturint jokių blogų kėslų, nesiekiant pakenkti kitiems. Tiesiog kartais meluojant gyventi paprasčiau: lengviau apginti asmeninę erdvę ar interesus, atsiriboti nuo įkyrių tipų ir pan. Bet... kad ir kaip būtų, tai yra melas. Nesvarbu, kad nekaltas. Kartais jis mus įvelia į tokį painų voratinklį, iš kurio išsinarplioti tampa labai sunku. Garsus britų mąstytojas ir poetas A. Pope‘as yra labai taikliai pasakęs: „Tas, kuris meluoja, net neįsivaizduoja, kokią siaubingą naštą užsikrauna ant savo pečių. Kad apgintų pirmąjį melą, dažniausiai jis turi dar bent dvidešimt kartų sumeluoti.“

Melo pinklės

Kad jau užteko drąsos pripažinti savo melą, reikia konstatuoti ir dar vieną dalyką: kiti mums taip pat meluoja. Nuolat. Su mažesniu ar didesniu melu susiduriame kasdien. Perdėtai saldi prekybininko šypsena, kai jis mėgina įsiūlyti nieko vertą prekę ar paslaugą, yra melas. Partnerio komplimentas, jog atrodote lieknesnė, nors žinote, kad priaugote kelis kilogramus, taip pat yra akivaizdus melas. Valdininkas, kuris grąžydamas rankas ar slėpdamas jas kišenėje per televiziją visai tautai išpūtęs akis tvirtina, kad neėmė jokio kyšio, irgi skiedžia. Ką jau kalbėti apie politikus. Jų melo šou galite stebėti per kiekvieną politizuotą pokalbių laidą. Nerimastingai į stalą barbenami pirštai, minčių šuoliai, nuolatinis nukrypimas nuo temos ir mėginimas išsisukti nuo atsakymo į užduotą klausimą...

Kaip manote,  ką visa tai reiškia? Aišku, galime tuos žmones teisinti: galbūt jaudinasi prieš kameras, galbūt netikėti klausimai juos išmuša iš vėžių. Galbūt... Bet širdies gilumoje daugelis nujaučiame – jie paprasčiausiai meluoja. Šaltai ir apgalvotai, kartais netgi su pasimėgavimu. Ir mes tą melą kuo ramiausiai toleruojame. O neretai išvis imame ir jais patikime. Iki kitų rinkimų... Ir nieko čia nepadarysi – melas paprastai yra daug gražesnis už tiesą. Politikai tai žino ir dažnai pasinaudoja protu nesuvokiamu mūsų noru tikėti gražia iliuzija.

Pasipiktinote, kaip drįstame taip atvirai kaltinti? Nusiraminkite, nekaltiname – tiesiog konstatuojame faktus. Užtenka užmesti akį, tarkim, į „Youtube“. Ten galima rasti aibę vaizdinės medžiagos, kai kūno kalba, gestais, mimika didieji politikos asai neigia tai, ką sako. Bent šiek tiek apie kūno kalbą išmanantis žmogus gali akimirksniu demaskuoti tokius naivius melagius.

Beje, „Youtube“ yra politikų ir iš Lietuvos. Prieš kokius dvejus metus „ant bangos“ buvo vaizdelis, kuriame vienas visiems žinomas politinis veikėjas (iš mandagumo pavardės neminėsime) nejučia iškėlęs į viršų didįjį pirštą aiškina, kad reikia grąžinti žmonėms prarastus indėlius. Ką reiškia į viršų pakeltas didysis pirštas? Turbūt nereikia būti dideliam ekspertui, kad suprastum šio gesto reikšmę. Bet žmonės pernelyg mažai gilinasi į neverbalinę kalbą ir nevertina jos rimtai, todėl panašūs politiniai „makaronai“ lengvai vyniojami jiems aplink ausis.

Kaip mėtomos pėdos

Vis dėlto politikos pasaulyje pasitaiko ir pagarbos vertų profesionalių melo meistrų. Kada nors turėdama laiko įsijunkite CNN ar kitą kanalą, per kurį rodomi pasaulio galingųjų pasisakymai. Jei stebėsite gana akylai, turėtų kristi į akis jų gestai – lakoniški ir iki skrupulų taisyklingi. O jei išjungsite televizoriaus garsą ir įsižiūrėsite į tuos gestus dar atidžiau, tikriausiai kils mintis, kad visa politiko kūno kalba, šypsena, stovėsena, netgi galvos pasvirimo kampas atrodo tarsi būtų surepetuotas. Jei tokia mintis kilo, bingo! Galimas daiktas, nesuklydote.

Nepagailėjus laiko panaršyti po internetą, galima aptikti ištisų traktatų apie tai, kaip kurti tinkamą ir įtaigų politiko įvaizdį. Daug dėmesio skiriama ir kūno kalbai. Išsamiai aiškinama, kokia šypsena šypsotis, kokį pasirinkti balso toną ir tembrą, kad įtaigiau paveiktum ir įtikintum rinkėjus. Sumanūs ir gana gerai statistinio rinkėjo psichologiją perkandę politikai mielai pasinaudoja šia informacija. Puse lūpų kalbama, kad kai kurie pasaulio galingiausieji turi pasisamdę visą būrį įvaizdžio konsultantų, tarp jų ir itin profesionalų psichologų, kurie moko juos tinkamai... meluoti. Neišsiduodant nė menkiausiu akies mirksniu.

Beje, šio meno mokomi ne tik politikai, bet ir profesionalūs šnipai, specialiųjų pajėgų karininkai ir kiti įvairių sričių profesionalai, kurie saugo itin svarbią strateginės reikšmės informaciją. Ar galima išmokti tobulai meluoti, kad to nesuuostų net melo detektoriai? Žinoma. Bet tik tuo atveju, jei mokaisi iš geriausiųjų...

P. Ekmano fenomenas

Kaip sakoma, kiekvienas nuodas turi savo priešnuodį. Lygiai taip pat ir melas. Jei yra specialistų, kuriančių melo teorijas, yra ir tokių, kurie išranda įvairiausias metodikas, kaip melą demaskuoti. Jei susidomėję žiūrėjote serialą „Melo teorija“, tikriausiai apie tokių metodikų egzistavimą daug pasakoti nereikia.

Pagrindinis jo personažas dr. K. Laitmanas buvo sukurtas remiantis tikru asmeniu – vienu žymiausių ir profesionaliausių JAV melo ekspertu profesoriumi Paulu Ekmanu. Šis žmogus išrutuliojo visą teoriją, kaip pričiupti melagį. Savo teoriją jis tobulina jau apie penkiasdešimt metų.

Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje šis mokslininkas intensyviai tyrinėjo įvairias kultūras ir sukūrė veido raumenų judesių klasifikaciją, kuri padeda suprasti žmogaus veido išraiškas ir teisingai jas įvertinti. Tiesa, tai padaryti nelengva – žmogaus išraiškų ir mikroišraiškų yra begalė. Vien šypsenos tipų P. Ekmanas suskaičiavo iki aštuoniolikos ir išsamiai aprašė, kokie raumenys formuoja kiekvieną iš šių tipų. Tarkim, vienokie veido raumenys darbuojasi, kai šypsomės nuoširdžiai, ir visai kiti, kai apsimetame, kad nešvankus ir netaktiškas viršininko juokelis mums atrodo labai sąmojingas.

Paulo Ekmano sukurta sistema veikia puikiai – šansai apmauti ją gerai išmanantį žmogų lygūs nuliui. Savo teoriją P. Ekmanas yra išdėstęs šimtuose straipsnių bei eilėje knygų, kurias parašė vienas arba bendradarbiaudamas su kolegomis. Deja, perprasti šią įdomią ir gyvenime nepaprastai pravarčią teoriją – ne dienos darbas. P. Ekmano mokiniai žmones tyrinėja metų metus. Pasak garsiojo melo eksperto, iš atskirų gestų ir veido išraiškų negalima skelbti verdikto, kad žmogus tikrai meluoja. Melą išduoda tam tikros mimikos, gestų ir kalbos kombinacijos. Pastebėti mikromimikas gali tik įgudusi akis, nes jos tetrunka trumputę akimirką. Pavyzdžiui, kažką teigdamas žmogus tarsi neigdamas papurto galvą. Arba, tarkim, kolega sakydamas, kad labai žavisi jūsų atliktu darbu, nejučia papučia lūpas. Tai – ženklas, kad jo pagyros nė iš tolo nedvelkia nuoširdumu.
„Visų mikromimikų sąmoningai sukontroliuoti negali net geriausiai pasirengęs melagis. Anksčiau ar vėliau veido išraiška ar nevalingas gestas jį išduoda“, – sako P. Ekmanas.

Apie melo detektorius

Profesorius Paulas Ekmanas – ne vienintelis melagių demaskuotojas. Šioje srityje jau daugelį metų darbuojasi įvairių sričių mokslininkai, teismo psichologai ir pan. Būdų, kaip perprasti melą, išrandama pačių įvairiausių.

Bene geriausiai visuomenėje žinomas melo demaskavimo metodas yra melo detektorius. Vieną pirmųjų melo detektorių visuomenei 1921 m. pristatė Kalifornijos universiteto medicinos studentas Johnas Larsonas. Vėliau šis poligrafas buvo nuolat tobulinamas, bet vis būdavo įsitikinama, kad deramai pasirengęs žmogus vis tiek yra pajėgus jį apmauti.

Pastaruoju metu pasipila vis naujų pranešimų, kad dar tobulesnis ir šiuolaikiškesnis melagį į dienos šviesą išvelkantis aparatas, sukurtas Jutos valstijos universiteto mokslininkų. Naujasis prietaisas tiria žmonių akių obuolių judesius ir vyzdžių išsiplėtimą. Taip pat fiksuoja laiką, per kurį perskaitomas ir pakartojamas tiriamajam užduotas klausimas, registruoja, kiek trunka atsakymo apmąstymas. Nustatyta, kad melagingam atsakymui smegenys turi ruoštis ilgiau. Taigi aparatas kaipmat užfiksuoja kiekvieną panašią pauzę.

Įdomus išradimas: „Truster“

Viena britų draudimo firma sugalvojo dar paprastesnį ir lengviau pritaikomą aparačiuką – į mobilųjį telefoną panašų melo detektorių „Truster“. Pasak gamintojų, jo patikimumas siekia net apie 80 procentų. Šį aparačiuką galima prijungti prie mobiliojo telefono, televizoriaus, radijo imtuvo ar diktofono. Jis užfiksuoja ir išanalizuoja kalbančiojo balsą ir pagal balso tembrą, jo svyravimus nustato, ar žmogus sako tiesą.

Melo ekspertai jau seniai yra pastebėję, kad meluojantysis kalba greičiau ir garsiau, daro pauzių, o jo balsas yra netolygus. Kuo ilgesnis įrašytas tekstas, tuo tikslesnį atsakymą pateikia „Truster“.

Atvirkščia tiesa

Portsmuto universitete melą tyrėjantis mokslininkas A. Vrijas rado dar paprastesnį būdą atskirti melą nuo tiesos. Teismo tyrėjams jis pasiūlė štai tokią metodiką: tyrėjas turi paprašyti įtariamojo atkurti nusikaltimo veiksmą atvirkštine įvykių seka. Jei žmogus sako gryniausią tiesą, tai jam nesukels jokio vargo. Kas kita, jei jis meluoja. Smegenys, intensyviai rezgančios nebūtus niekus, verčiamos melą kurti atvirkštine tvarka, nebeįstengia aprėpti gana daug faktų, taigi, mokslininko manymu, melagis kuriuo nors momentu vis tiek išsiduota.

Nors ši teorija aktualiausia su įvairiais nusikaltėliais dirbantiems tyrėjams, neabejotinai gali praversti ir bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje.

Apskritai tiek profesorius P. Ekmanas, tiek A. Vrijas, tiek kiti melo ekspertai pataria: jei norite demaskuoti melagį, užduokite jam kuo daugiau netikėtų klausimų su įvairiais galimais variantais. Niekada neklauskite tiesiai, pavyzdžiui, paaugliui sūnui nesakykite: „Ar ėmei neatsiklausęs pinigų iš mano piniginės?“ Klauskite taip: „Kiek pinigų ėmei iš mano piniginės: dešimt, dvidešimt ar penkiasdešimt litų?“ Išgirdęs teisingą atsakymą, melagis paprastai labiau įsitempia. 

Dėmesio! Melo ženklai

Perskaičius vos vieną straipsnį, tapti neprilygstama melo eksperte vilties nedaug. Tačiau, žinant nerimą keliančius kūno kalbos ženklus, veido išraiškas ar kalbos niuansus, galima bent jau įtarti, kad esi mulkinamas. O tai jau nebloga pradžia. Taigi skaitykite ir dėmėkitės.

• • Jei žmogus itin demonstratyviai išplečia akis ir žiūrėdamas tiesiai į jus rodo, koks yra nustebęs, nepulkite iškart tikėti – greičiausiai pučia miglą į akis. Nuoširdžiai nustebusieji paprastai ne plečia akis, o praveria burną.
• • Tikri jausmai veide atsispindi prieš tariant žodžius. Jei žmogus pirmiausia kažką pasako ir tik paskui pademonstruoja emociją, melo ekspertai beveik neabejoja, kad tai netikra.  
• • Nuoširdžiai ką nors pasakodami, dažniausiai nesąmoningai kalbą atkartojame gestais. Jei žmogus kažką emocingai pasakoja ir beveik nerodo jokių gestų arba jų labai mažai, galite įtarti, kad kažkas čia yra ne taip.
• • Užtat melagiai, ypač neįgudę, gestikuliuoja net tada, kai tai lyg ir nebūtina. Pavyzdžiui, kalbėdami nuolat taisosi plaukus, renka nuo švarko pūkus, liečia veidą, sukioja ant piršto esantį žiedą, kryžiuoja rankų pirštus ar barbena jais į stalą ir pan. Žinoma, panašūs ženklai būdingi ne tik meluojantiems. Viena yra tikra: bendraudamas su jumis, tas žmogus kažkodėl jaučia diskomfortą bei nerimą.
• • Pasitaiko žmonių, kurių melą išduoda skaistus veido raudonis. Taip yra dėl to, kad meluojant organizmas patiria stresą, pasikeičia kraujo apytaka. Tokiems meluoti yra sunkiausia, nes kaistantys skruostai – pats akivaizdžiausias melo detektorius. Kita vertus, raustama ne tik meluojant, bet ir iš gėdos bei drovumo. Tad prieš kaltinant tokį žmogų verta paanalizuoti, ar jam gėda pasidarė dėl to, jog meluoja. O gal jūs išprovokavote taip pasijusti dėl kitų priežasčių?..
• • Melagį neretai išduoda ir kalba. Meluojantis žmogus situaciją linkęs nupasakoti labai detaliai ir smulkiai, vis pasikartodamas. Jo kalboje girdėti pauzių, įvairių įterpiamųjų žodelyčių: „bet“, „tačiau“, „kadangi“,  „išskyrus“, „taip sakant“ ir pan. Meluojant neretai kalbama ir neįprastu tempu. Dažniausiai melų maišelio kalba linkusi pagreitėti. Taip pat pagreitėja ir jo kvėpavimas.
• • Įtariai derėtų žiūrėti ir į tokius žmones, kurie kalba viena, o jų gestai byloja visai ką kita. Kūno ir verbalinės kalbos nesutapimas nieko gera nežada. 

Įdomu žinoti

• • Kiekvienas suaugęs žmogus mažiausiai tris kartus per dieną pameluoja ir dėl to nejaučia nė menkiausios sąžinės graužaties.
• • Tyrimais, kuriuose dalyvavo keliasdešimt tūkstančių žmonių, buvo atskleista, kad vyrai geriau perpranta netikras šypsenas moterų veiduose (76 proc.) nei moterys apgaulingas vyrų šypsenas (67 proc.). Beje, kitu tyrimu nustatyta, kad statistinis vyras meluoja maždaug dvigubai dažniau už statistinę moterį.
• • Du Stanfordo (JAV, Kalifornija) universiteto ekonomistai išanalizavo dešimtis tūkstančių verslo ataskaitų tikrindami, ar jos teisingos. Ši analizė parodė, kad nepatikimiausios yra tos vadovų kalbos, kuriose itin išsamiai pranešama apie naujausius bendrovės laimėjimus ir pabrėžtinai jais džiaugiamasi ir didžiuojamasi, nesaikingai ir nemotyvuotai vartojami tokie euforiją keliantys žodžiai kaip „nuostabu“, „puiku“, „fantastiška“ ir pan. Pasak tyrimo iniciatorių, ne viena įmonė po tokių ataskaitų gana greitai patyrė bankrotą.
• • Pasak psichologų, jei žmogus nuolat meluoja apie save, pagražina savo gyvenimą, gebėjimus ir pan., tai yra ženklas, kad jis stokoja dėmesio, meilės, pagarbos, pasitikėjimo savimi. Jis nori būti vertinamas ir mylimas, tad sukuria apie save visokiausių pasakaičių tikėdamasis, kad taip pakels savo vertę..

Melagysčių TOP 5

Melas gali būti visoks: piktybiškas, įžūlus, savanaudiškas... Gali būti ir buitinis – toks naivus ir nekaltas, bet labai mums visiems būdingas. 
Didžiojoje Britanijoje buvo atlikta apklausa, kuria bandyta išsiaiškinti populiariausias vyrų ir moterų kasdienes melagystes. Smalsu, kokios jos? Paskaitykite. Su atlaidžia šypsena... :)

Moterų melagystės

1. „Nieko tokio, man viskas gerai.“
2. „Oi ne, šis daiktas nenaujas, seniai jį turėjau.“
3. „Jis visai nebrangiai kainavo.“
4. „Būčiau nepirkusi, bet buvo išpardavimas.“
5. „Aš jau pakeliui.“

Vyrų melagystės

1. „Nieko tokio, man viskas gerai.“
2. „Čia tikrai paskutinis bokalas.“
3. „Ne, tavo užpakalis neatrodo didesnis.“ 
4. „Atleisk, praleidau skambutį.“
5. „Akumuliatorius buvo nusėdęs.“