„Kaukės mus išmokys įžvelgti žmogaus grožį ir pro siaurą plyšį“, – apsidairydamas lauko kavinėje šypteli Renaldas VAIČIŪNAS (61), vienas žymiausių šalies plastinės chirurgijos gydytojų. Tai paskutinės jo dienos Vilniuje: po trisdešimties metų sėkmingos karjeros sostinėje chirurgas nutarė užbraukti brūkšnį – ir viską pradėti iš naujo pajūryje.
Tokiam sprendimui turbūt subręstama ne per vieną naktį...
Tikrai ne. Aš vilnietis, visą gyvenimą čia gyvenau, įsisukęs į darbus neturėjau kada rimtai svarstyti apie radikalius pokyčius. Bet kartais tyliai pasvajodavau: kaip būtų gera gyventi prie jūros!.. Tėvai turėjo vasarnamį Palangoje, vėliau jis liko man. Tiesa, iki šiol ten dažniausiai vasarodavo dukra, o aš vis neturėjau laiko: nulėkdavau porą sykių per metus, įkvėpdavau Baltijos oro – ir vėl atgal. „O, kad nereikėtų niekur grįžti“, – vydavosi mintis, bet nuo jos išsisukinėdavau: na, gal kada nors, vieną dieną...
Ir ta diena atėjo?
Keisčiausia, kad tam įtakos turėjo karantinas, – pagaliau radau laiko viskam apmąstyti. Kai jis prasidėjo, senu įpratimu pabusdavau šeštą ryto – ir staiga suvokdavau, kad niekur nereikia eiti. Tai ką veikti?.. Juokiuosi, kad dar niekada tiek daug nesimokiau kiek dabar. Tarptautinės konferencijos perkeltos į internetą: anksčiau galėdavai nuvažiuoti į vieną ar kitą, o dabar gali į visas. Niekur nebeskubu: rytą atsikeliu, išeinu į terasą, geriu kavą. Ramu. Man nėra taip buvę: visada dirbdavau, kartais išvykdavau kur nors toliau panardyti, bet ilgų atostogų nesu patyręs. O čia staiga turėjau laiko pasvajoti ir sudėlioti planus. Sakoma: svajok atsargiai, nes svajonės kartais pildosi. Manau, daugelis žmonių svajoja pagyventi kurorte, tik viena – ten nuvažiuoti atostogų, o visai kas kita – gyventi ir dirbti.