Visaginietės Nadeždos kelionė po Afriką: „klounų terapija“, žiurkė vakarienei ir vandenilinis autobusas

Kelionė vandeniliu varomu autobusu

Šiuo metu Nadežda Jevdokimova dirba „Inovatorių mokykloje“, kurioje stengiasi panaudoti žinias, gautas Danijoje studijuojant netradicinį ugdymą. „DNS International Teacher Training College“ skatina studentus tyrinėti aplinką ir jų įgūdžius formuoti per patirtis, o ne tik teorines žinias. Todėl kiekvienais metais organizuoja net keturis mėnesius trunkančias išvykas į Afrikos žemyną. Iš Visagino kilusiai Nadeždai proga patyrinėti šią pasaulio dalį teko net du kartus – kartą misijoje ji dalyvavo kaip mokinė, o antrą kartą ji jau debiutavo kaip mokytoja.

„Universitete visa teorija imama iš Mozambiko universiteto, o praktika iš Danijos. Būtent todėl kiekvienais metais vykdomos išvykos į Afrikos žemyną. Mūsų kelionės maršrutas atrodė maždaug taip: nuo Danijos judėjome link Ispanijos, iš jos keltu persikėlėme į Maroką, tuomet pasiekėme Vakarų Saharą, Mauritaniją, Gambiją, Senegalą ir galiausiai Bisau Gvinėjos Respubliką“, – prisiminimais dalijosi Nadežda.

Studentų grupė į tolimąją Afriką vyksta perdarytu autobusu. Šis iš įprastos 50–60 vietų turinčios transporto priemonės virto karavanu, kuriame ne tik sėdimos, bet ir miegamos erdvės, ir net virtuvė. Tokiame autobuse telpa nedidelė, vos 11–14 žmonių, grupelė. Tačiau tai dar ne viskas! Vienas tokių autobusų buvo atnaujintas taip, kad galėtų važiuoti varomas vandeniliu.

„Vienas mokytojas lietuvis turėjo pažįstamą, kuris darė eksperimentus su mašinomis ir pabandė tai atkartoti su autobusu. Tai buvo labiau prototipas, o ne kažkoks profesionalus modelis, tačiau su juo pravažiavome maždaug 7 tūkst. kilometrų. Vėliau metalinės plokštelės, kurios buvo reikalingos vykti procesui, tiesiog išsilydė“, – tokio eksperimento rezultatais dalinosi Nadežda.

Laimei, vandenilis buvo tik papildomai autobusą varanti priemonė, todėl grupelė savo kelionės tikslą pasiekė ir šiai sugedus. Afrikoje studentai pasidalino į kelias grupeles, kurios atliko įvairius tyrimus. Pavyzdžiui, Maroke savaitę laiko Nadežda ir jos grupės draugai rinko duomenis apie šalies kultūrą, švietimą, politiką bei migraciją.

„Po šitos kelionės eina trijų mėnesių dalinimosi periodas. Dažniausiai grupės grįžta vasario pabaigoje ir visą pavasarį važinėja po Daniją ir kitas Europos šalis, dalinasi informacija“, – Žmonės.lt paaiškino pašnekovė.

Susitikimas su prezidentu ir žiurkė vakarienei

Keliaudami po Afrikos žemyną, grupelė į save vietinių dėmesį atkreipė net keliais būdais. Visų pirmą jie keliavo dideliu ryškiai geltonu autobusu, o išlipę iš jo aplinkinius stebino savo europietiška išvaizda bei smalsumu.

„Įsivaizduokite, didelis geltonas autobusas atvažiuoja į kaimą, o iš jo išlipa maždaug 15-ika europiečių ir pradeda žmonių visko klausinėti. Tai žinoma, kad vaizdas būna stiprus, visi subėga pasižiūrėti, kas vyksta. Iš pradžių galvoja, kad gal mums reikia pas policiją arba nerandame viešbučio. Tačiau tada jiems mes kukliai pasisakome, kad nesame tiesiog turistai, mes būsimi mokytojai ir mūsų tikslas susipažinti su jų kultūra, žmonėmis, problemomis. Tas kuklumas labai svarbus, nes tuomet gauni daug palaikymo“, – sakė Nadežda.

Tiesa, šie kukliais save įvardijantys europiečiai nepabijojo išsikelti ir daug rimtesnių tikslų. Tuo metu Senegale vyko prezidento rinkimai, todėl juokaudami jie užsinorėjo susitikti su kandidatais. Vietinius toks užmojis prajuokino, tačiau būsimieji mokytojai pasiekė savo.

„Mes juokavome, kad politinį tyrimą laikysime įgyvendintu, jei pavyks susitikti su prezidentu. Apklausas vykdėme įvairiose vietose, kuriose renkasi žmonės. Pavyzdžiui, daug nuomonių sulaukėme vyrų kirpyklose, kuriose jie nevengė sėdėdami atvirai pasikalbėti. Aiškino mums, kas geras, kas blogas, kas laimi dabar ir panašiai. O pokalbių su žmonėmis pabaigoje užklausdavome, kaip mums pamatyti prezidentą. Visi pasijuokdavo, bet visada nurodydavo eiti į tą ir tą vietą, ir galiausiai vienoje iš kirpyklų sutikome buvusį šalies prezidentą Abdoulaye Wade’ą, kuris dalyvauti rinkimuose jau negalėjo, tačiau laimę tada bandė jo sūnus“, – Nadežda pridūrė, kad būtent taip jie galiausiai pakliuvo į rinkimų tikslais surengtą spaudos konferenciją, todėl patikina, kad išsakyti savo norus garsiai yra tiesiog privalu.

Kelionių po Afriką metu Nadežda vietinę kultūrą jaukinosi ir ragaudama įvairius ten pamėgtus patiekalus. Labiausiai jai patiko marokietiška virtuvė, tačiau nuklydusi į Malį ji išbandė ir europiečiams neįprastą delikatesą – žiurkę.

„Malyje bendravome su vietiniu jaunimu, o jie pažinojo sargus, saugančius dar nepilnai įrengtą pastatą. Nuo jo turėjo atsiverti labai gražus vaizdas, todėl sutikome nueiti, o nuėjus pasakė, jog sargai ką tik sugavo žiurkę. Ji buvo ne tokia kaip mūsų laboratorinės, o tikrų tikriausia žiurkė, kuri savo dydžiu prilygo vištai. Ten gana natūralu, kad pagauni gyvūną ir suvalgai. Juk ir pas mus prieš daugelį metų taip buvo. Tikrai nėra taip, kad tik vargšai ten valgo tas žiurkes“, – įsimintinos vakarienės užkulisiais dalijosi Nadežda.

Moteris atviravo, kad prieš ragaujant paruoštą žiurkę jos galvoje sukosi ne viena mintis. Tačiau galiausiai priėmė sprendimą, kad didelio skirtumo valgyti vištą, kiaulę ar žiurkę nėra. Juk visi jie gyvūnai, tiesiog gyvenantys skirtingais būdais.

„Manau, kad čia labiau mąstymo ir įpročio dalykas. O skonis… Mėsa kaip mėsa. Nepasakyčiau, kad yra kažkoks išskirtinis skonis“, – Žmonės.lt sakė Nadežda.

„Klounų terapija“ ir darbas su pabėgėlių vaikais

Keliaudama po Afriką Nadežda įgyvendino ir kitą projektą. Su tuometine klasioke ji vykdė „klounų terapiją“, bet su cirko pasirodymais tai visai nėra susiję. Moteris šią terapiją įvardina kaip socialinį cirką. Klounais persirengę žmonės žaidžia su vaikais ar kitomis grupėmis ir juoku bando padėti jiems susitaikyti su įvairiais išgyvenimais.

„Dažniausiai tokia terapija veikia pasienio ruožuose dirbant su pabėgėliais ar žmonėmis, kurie nutolę nuo gyvenamosios vietos dėl kokių nors stichinių nelaimių. Daugiausia dirbama su vaikais, tačiau kartais prisijungia ir suaugusieji. Per juoko prizmę bandoma įveikti sunkumus“, – pasakojo pašnekovė.

Tokiai terapijai klouno apranga nėra būtina, tačiau Nadežda sako, kad ji stengėsi rinktis keistesnius, ryškesnius drabužius tam, kad jai pačiai būtų lengviau įsikūnyti į kitą personažą.

„Šitą „klounizmą“ bandžiau ir Afrikoje, ir Lietuvoje, ir Turkijoje su pabėgėliais. Galiu pasakyti, kad vaikai visur yra panašūs – visi jie nori žaisti. Tiesa, jei pasirodai aplinkoje, kurioje jie jaučiasi saugūs, pavyzdžiui, jų mokykloje, kurioje jie apsupti mokytojų, vaikai reaguoja geriau ir ramiau. Tačiau jei ateini į aplinką, kurioje jie nesijaučia visiškai saugūs ar tiesiog nėra pratę, su jais gali būti sunku užmegzti ryšį. Jie turi daugiau baimių ir nepasitikėjimo“, – paaiškino Nadežda.

Būtent „klounų terapija“ Nadeždą vėliau atvedė ir į Turkiją, kurios pasienyje su Sirija ji dirba su sirų pabėgėlių vaikais. Tokios veiklos ji ėmėsi po Danijos universitete aplankytos konferencijos, kurioje skatinta tyrinėti ne karus, o taiką.

„Mūsų universitete buvo surengta konferenciją apie taiką ir teisingumą, o vieno dalyvio išsakyta mintis, kad mes tiek daug laiko skiriame nagrinėdami karus, nors iš tiesų turime nagrinėti ir taiką, mane įkvėpė. Tuo metu su viena klasioke kaip tik galvojome vykti į Turkiją ir fotografuoti pabėgėlių vaikus, tikėjomės fiksuoti karo vaikų galeriją, tačiau supratome, kad turime daryti taikos galeriją“, – pasikeitusio požiūrio aplinkybes paaiškino Nadežda.

Moteris atvirauja, kad vykti į Turkijos ir Sirijos pasienį jai nebuvo baisu, paprasčiausiai todėl, jog su tokiais dalykais anksčiau nebuvo susidūrusi. O net ir būnant ten bei visai netoli girdint sprogimus, Nadeždai viskas priminė filmą, o ne realybę.

„Baimės nebuvo tikriausiai todėl, kad tai niekada nebuvo mūsų realybė, atrodė, kad viskas lyg koks filmas. Visgi, išgirdus sprogimus, atėjo suvokimas, kaip arti viso to mes esame. Labai gerai pamenu, jog buvome vienuose iš vaikų namų ir su darbuotojomis gėrėme arbatą. Būtent tada išgirdome pirmuosius sprogimus, nes palyginus netoli mūsų buvo Alepo miestas. Tada darbuotojos mums paaiškino, kad čia nieko keisto, čia tokia kasdienybė“, – Žmonės.lt sakė pašnekovė.

Dar labiau suprasti situacijos rimtumą privertė sprogimas Turkijos pusėje, tame pačiame mieste, kuriame buvo apsistojusi ir Nadežda. Laimei, tuo metu ji jau buvo pakeliui į Turkijos šiaurę, kur vyko norėdama pasidaryti vizą tolimesnei kelionei į Iraną.

„Į šiaurinę Turkijos dalį vykome naktį ir neturėjome ryšio. Ryte prisijungusios prie interneto sulaukėme nemažai žinučių su klausimais, kaip mes. Pasirodo, kad Sanliurfe buvo keli sprogimai. Tas momentas mano kolegei sukėlė šoką, o aš viską priėmiau kiek ramiau, nes manęs juk tuo metu ten nebuvo ir būtent toks mąstymas man padėjo“, – kalbėjo Nadežda.

Nepaisant šių patirčių, moteris džiaugiasi turėjusi galimybę dirbti su pabėgėlių vaikais ir stebėti jų šypsenas. Tiesa, į pačias pabėgėlių stovyklas joms patekti nebuvo leista, nes jos neatstovavo jokiai organizacijai. Todėl moterys savo nemokamus užsiėmimus siūlė mažesniems globos namams bei įvairioms sekmadienio mokyklėlėms, į kurias buvo vedamos sirų atžalos.

„Dažnai sirų vaikus sutikdavome sekmadienio mokyklose, nes jie visą savaitę padėdavo tėvams, o būtent tada mokydavosi. Tiesa, vieną kartą mums pavyko pakliūti į kurdų stovyklą. Ji turėjo tikrai mažai resursų, labai matėsi skurdas. Mums buvo pasakyta, kad ten galėtume rengti savo užsiėmimus, tačiau aš apsilankiusi ten nesugebėjau vykdyti jokių žaidimų. Ten buvo labai daug vaikų, o jų tėvai matėsi labai jaudinosi dėl bendros situacijos ir jiems žaidimai buvo paskutinėje vietoje“, – Žmonės.lt kalbėjo Nadežda.

Situacija kurdų stovykloje buvo per daug rimta žaidimams, tačiau Nadežda su kolege jų neapleido. Nusivilkusios kostiumus pasiliko su likimo nuskriaustais žmonėmis tiesiog pabūti, padėti jiems pasijusti matomais ir girdimais.

„Nusprendėme nusivilkti tuos klouno kostiumus ir tiesiog pabūti su jais. Tada mergaitės atsiskleidė ir pradėjo dainuoti, buvo lengviau bendrauti, nes jiems užteko būti išgirstiems ir pamatytiems“, – savo prisiminimais dalinosi Nadežda Jevdokimova.