Tai – toli gražu ne tik ilgais sovietmečio dešimtmečiais pasaulio vandenų nemačiusių suaugusių berniukų svajonė įveikti jūras. Jachtos „Lietuva“ įgula prieš dvidešimt metų tapo pirmaisiais lietuviais, apiplaukusiais pasaulį. Ir, kas tai Sąjūdžio išbudintai jaunutei šaliai buvo itin svarbu, – su sava vėliava, žaliais pasais. O kai pirmyn stumia laisvės alkis, regis, neįmanomi dalykai virsta pasiekiamais, iš kažkur atsiranda pinigų, rėmėjų, padėjėjų, nesibaigia psichologinės ir fizinės jėgos. Nors, ilgiau nei metus plaukiant, buvo visko...
Trylika mėnesių ir viena savaitė kelionėje, 33 tūkstančiai jūrmylių (per 61 tūkstantį kilometrų), kasdien – septyni tie patys veidai (kiti plaukė tam tikrus etapus ar prisijungė vėliau), viena erdvė, kurioje – vienos durys. Ir tos pačios – ten, kur karaliai pėsti vaikšto. Tas pats kambuzas – laivo virtuvė, tie patys iš namų įsidėti konservai, Klaipėdos duonkepių rankomis į vakuumines pakuotes sudėta „Bočių“ duona (jos užteko kelionės atkarpai per du vandenynus iki Australijos, o batonai ir šviesi plikyta duona suplėko gana greitai), tos pačios bangos, dienos ir nakties budėjimai prie burių – vachtos, tik salos, sąsiauriai, žemynai, uostai vis kiti. Beveik kiekviename jų – namiškių laiškai, žinių į Lietuvą perdavimas – tuo daugiausia užsiėmė buriuotojas ir „Lietuvos ryto“ žurnalistas Gediminas Pilaitis, interneto dar neturinčios šalies naujienų spragas kamšydamas rašomąja mašinėle „Erica“ iškaukšėtais rašiniais, kuriuos iš uostų telefaksu siuntė laikraščiui.