Šokėja Kristina Tarasevičiūtė: „Pupyte manęs niekas nebevadina“

Ir kas galėjo pagalvoti! Renginiuose ar vakarėliuose Kristina bene visada santūriai stovi kur nors atokiau nuo linksmybių epicentro ir su bičiule ar sutiktu draugu apie ką nors diskutuoja. Daili pasitempusi šviesiaplaukė, per daug nemėgstanti į save atkreipti aplinkinių dėmesio. Ir tai, pasirodo, visiškai klaidinga nuomonė – užtenka atsiversti jos paskyrą feisbuke. O ji ūžia nuo šmaikščių posakių, crazy nuotraukų.

„Taip, ir tada pasimato mano tikrasis veidas, – juokiasi šokėja. – Viešumoje savęs atiduodu tiek, kiek noriu, negi imsi darkytis renginių metu? Ne mano stilius, aš dar šiek tiek ir išsilavinusi. Pasaulyje tiek daug idiotizmo, todėl socialinis tinklas – puiki vieta sarkastiškiems pasisakymams, galima iš viso to pasijuokti. Visgi esu artistė.“

Pašiepdama tam tikrą pramogų pasaulio pusę, palangiškė nepamiršta, kad ji – viso to dalis. Nors jos žvaigždė nešviečia pirmu ryškumu leidiniuose ar interneto portaluose, scenoje Kristina – tikra pažiba.

„Mano pagrindinis darbas, kitaip tariant, dieninė veikla, – valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“. Vakarus leidžiu Baltijos baleto teatre, savaitgalius su Mantu Wizard – padedu jam atlikti iliuzionistinius triukus. O kur dar televiziniai projektai, reklamos fotosesijos. Anksčiau taip nemėgau tautinių drabužių, kračiausi jų, o dabar prašau – vilkiu kone kasdien. Iš pupyčių gretų nėriau tiesiai į liaudies šokių sūkurį“, – juokiasi. Būtent „Olialia“ projekto uždarymo vakarą Kristina ant scenos lipo pasipuošusi tautiniu kostiumu: „Iš pradžių taip nenorėjau, bet galiausiai teko... O jau už mėnesio kito rūbo ir nevilkėjau – pradėjau dirbti ansamblyje. Likimas...“

Noriu, kad jaunimas žinotų, kokie sudėtingi ir įdomūs liaudies šokių pastatymai, kokius fintus darome. Ten ne šokiai, o pats velnias!

Ansamblio „Lietuva“ kolektyvas jaunas. Vasarą trupė daug gastroliuoja svetur, o grįžusi namo pasirodo ne tik koncertų salėse, Dainų šventėse, bet ir kur kas liūdnesnėse ceremonijose, pavyzdžiui, laidotuvėse.

„Dalyvaujame visur, kur reikia atstovauti Lietuvai. Per šaliai nusipelniusių žmonių laidotuves įnešam vainikus, velionio nuotrauką, atiduodame pagarbą, orkestras užgroja... O aš kaip tyčia turiu mirusių žmonių fobiją, todėl į pašarvotus stengiuosi nežiūrėti. Tokie pasirodymai daug kam sudėtingi, ypač jeigu diena karšta. Žiūrėk, vienas parkrinta, kitas... Išvelka, o kai atsigauna – ir vėl žygiuoja. Tautiniai drabužiai sunkūs ir šilti, todėl gastrolėse irgi nelengva. Į užsienio keliones vykstame autobusu – pavargstu, grįžus namo prireikia kelių dienų atsigauti. Jeigu šokėjams būtų sudarytos geresnės darbo sąlygos, o atlyginimo užtektų ne tik svarbiausioms reikmėms, šokius drąsiai pavadinčiau svajonių darbu. Atmosfera kolektyve puiki, smagu, kai po koncertų publika ploja. Būtų dar linksmiau, jeigu nuvykęs į dėvėtų drabužių parduotuvę „Humana“ suprastum, kad joje gali ir apsipirkti. Nieko, po dvidešimties metų gausiu iš valstybės rentą“, – ironizuoja.

Kristina pyksta ant tų, kurie sako, kad liaudies šokiai – atgyvenęs reikalas, o išmokti žingsnelius ir paniūniuoti pagal kanklėmis atliekamą muziką – juokų darbas. „Tautiniai tautiniai... Matai, nieko gero! Taip sako, nes mažai žino. O baisiausiai vaizdą iškreipia tokios laidos kaip „Duokim garo!“ Daugeliui paskui atrodo, kad mes dienas taip ir leidžiame – linguojame prie stalo su barškaliukais rankose. Kai atėjau į ansamblį, mane ištiko šokas. Viską dariau netinkamai, baletiškai, daug laiko praėjo, kol išmokau atlikti žingsnelius. Noriu, kad jaunimas žinotų, kokie sudėtingi ir įdomūs liaudies šokių pastatymai, kokius fintus darome. Ten ne šokiai, o pats velnias!“ – pasakoja M. K. Čiurliono menų gimnaziją baigusi šokėja.

Šįmet ji baigs studijas: Edukologijos universitete įgis šokių pedagogikos bakalauro diplomą. „Baisiausi mano metai. Studijos – kaklą veržiantis dalykas, labai mane pririšęs vienoje vietoje. Jau dabar žinau, kad jas baigusi imsiuosi dar vienos veiklos – kursiu agentūros tipo trupę pasirodymams renginiuose. Tik valstybiniu darbu pasikliauti negaliu, o pedagogika – žiauriai atsakingas dalykas, nenoriu į tai veltis. Sakote, bėgu nuo atsakomybės? Nuo šios – taip“, – prisipažįsta.

Pasaulyje tiek daug idiotizmo, todėl socialinis tinklas – puiki vieta sarkastiškiems pasisakymams, galima iš viso to pasijuokti. Visgi esu artistė.

Dirbti su iliuzionistu Mantu Wizard prieš kelerius metus Kristina pradėjo atsitiktinai. Buvusi Manto mergina ir asistentė Karolina Liukaitytė pasiūlė šokėjai tęsti darbus su buvusiu savo širdies draugu.

„Karoliną pažinojau iš anksčiau, todėl ji mane ir prisiminė. Kelios repeticijos, ir su Mantu išvykome į Vitorijos-Gasteiso miestelį baskų krašte. Prieš tai vienas kito nepažinojome, o grįžome geriausiais draugais. Kai kas mus bandė piršti, bet tai jau be šansų, – šypsosi. – Esu tos nuomonės, kad jeigu kartu dirbi, į kolegą nežiūrėti kaip į gyvenimo partnerį. Aišku, kartais nuo to nepabėgsi, šokių kolektyve irgi yra susimetusių, o paskui sukūrusių šeimas. Tų žiežirbėlių gal ir atsiranda, bet neleidžiu joms įsiplieksti toliau, kitaip darbas nueis velniop. O štai su Mantu stengiamės nesipykti, jeigu prasidės dideli nesutarimai, jam teks ieškotis naujos asistentės. Na, bet kol kas to pavyksta išvengti. Mantas labai talentingas, galėtų ruošti pasirodymus šalies arenose, vis burnoju ant jo, kad nepradeda tikslingai mąstyti. Jo triukai puikūs.“

Į romanus su partneriais iš televizinių šokių projektų Kristina irgi žiūri atsargiai. Projektuose „Šok!“ ir „Tu gali šokti“ dalyvavusi šokėja įsitikinusi, jog tokios sąjungos dažnai būna nesėkmingos vien dėl to, kad tris mėnesius su žmogumi praleidęs salėje ir paskui iš jos išėjęs supranti, kad jūsų niekas daugiau ir nesieja, tik šokis. „Ar šalia manęs yra mylimas vyras? Mano feisbukas rodo, kad ne, – statusas „vieniša“,“ – mirkteli.

Į „Google“ paieškos sistemą Kristina retsykiais įrašo savo pavardę. Šokėjai smalsu, kokią informaciją apie ją pateikia visagalis internetas. „Nesistebiu, kodėl manęs kartais klausia, kokia tu ten šokėja sakei esi?“ – juokiasi. Didžiausias Kristinos žinomumo bagažas sukrautas iš „Olialia“ projekto laikų – ji buvo viena seksualiųjų pupyčių.

„Pupyte manęs niekas nebevadina. Nebent naktiniame klube vienas kitas vyras atpažįsta. Aš greitai pasitraukiau į projekto užkulisius, dirbau marketingo skyriuje. Projektas suteikė daug galimybių save išreikšti, nuolat sukdavome galvas dėl reklamos, filmavimų, pasirodymų. Tos merginos, kurios norėjo, iš šio projekto gavo labai daug. Viskas galėjo sėkmingai tęstis, jeigu ne nepriimtini kai kurių merginų poelgiai, suteršę „Olialia“ vardą. Nemalonu, kad šiam projektui buvo prilipdyta neigiama etiketė. Tebūnie, bet pupyčių laikus vadinu puikiu gyvenimo periodu, o tuštučių pilna ir bankuose“, – kalba Kristina.

Ji neneigia ir to, kad ne kartą gavo pasiūlymų dainuoti šviesiaplaukių grupėse, – va, būtų popscenos žvaigždė, pirktų sau chanel’ius, o ne skudurėlius iš antrų rankų. Prie išvaizdos neprikibsi, o mokėti dainuoti visai nebūtina.

Apie tokią karjerą tada Kristina svarstė, bet džiaugiasi, kad taip ir nesusigundė mesti kelio dėl takelio: „Yra tekę koncertuoti su viena kita merginų grupe. Dievinu sceną, myliu ją ir jaučiu jai pagarbą, bet kai užlipusi ant jos turiu dainuoti fone skambant ne mano balsui... Ir tai ne parodija, negalima iš to tyčiotis. Blogai jaučiuosi prieš žiūrovą ir man visai nesvarbu, kad jis girtas linguoja į taktą nesuprasdamas, kad skamba fonograma. Man gėda lipti ant scenos dainuoti, jeigu to negaliu daryti gyvai. Čia kaip ir su šokiais: negali šokti – sėdėk ir žiūrėk juos per televizorių. Tiesa, ansamblyje turime miuziklą, kartais prisišliejame prie choro ir užtraukiame vieną kitą natą – visai smagu.“