„Įdomu, kodėl fizikų ir chemikų neprašo, kad jie rašytų veikalus tarsi intriguojančius romanus. O iš istorikų knygų nori lengvumo. Net esu girdėjęs, kad ši mano knyga vertinama pagal grožinės literatūros principus“, – šypteli istorikas Norbertas ČERNIAUSKAS (38). Jis – geriausios negrožinės knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ autorius. O skaitytojai komentuoja, kad prieš daugiau nei aštuoniasdešimt metų buvusių įvykių sąsajos su dabartiniu laiku – baugiai pranašiškos.
Kuo 1940-ųjų vasara buvo ypatinga Lietuvai?
Tai – lūžio metai. 1940-ųjų birželio 15-oji buvo Lietuvos katastrofos pradžia – okupacijos, tremčių ir genocido pradžia. Kiti dvidešimt metų – iš esmės tragiški, nes karas ir pokaris yra baisiausias laikas turbūt per visą Lietuvos istoriją. Apie 1940-uosius esu daug mąstęs, analizavęs, ieškojęs atsakymų, kodėl taip įvyko. Ir kokie mes galėjome būti, jeigu ta vasara būtų buvusi kitokia.
Apskritai 1918–1940 metų etapas Lietuvai buvo ypatingas – ne tik rūpesčių, bet ir pakilimo, optimizmo laikas. Tada gimusią, užaugusią kartą greičiausiai būtume vadinę auksine.
Pažiūrėkite, garsiausi žmonės, kuriais didžiuojamės, gimę 1917–1922 metais: pradedant mokslų daktaru filosofu Algirdu Greimu ir archeologe, antropologe Marija Gimbutiene, baigiant mūsų žymiausiais poetais ir partizanų vadais. Jie auginti patriotizmo dvasia, auklėti savoje švietimo sistemoje.
Šios kartos atstovai Lietuvai žadėjo aukso amžių. Bet visus juos karas ir Lietuvos okupacija nukirto – kas žuvo miške, kas buvo priverstas bėgti iš šalies, kas mirė getuose... Viskas buvo sunaikinta. Todėl 1940-aisiais turėtų galimybių ir vėliau sunaikintos šalies kontrastas ypač skaudus.