„Kodėl manęs neprašo interviu glamūriniai žurnalai? Įdomu, kaip atsakinėčiau į visus tuos klausimus apie kvepalus, dietas ir vyrus. Pozuočiau su savo labradoru, gėlių puokšte... Taip norėčiau!“ – šią nuotaikingą repliką rašytoja Jurga Tumasonytė ištarė dar vasarą, pristatydama savo pirmąjį romaną, iš viso jau trečią knygą, „Remontas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Ir tikrai, kodėl?
Su Jurga susitinkame itališkos kavos namuose „Italala“ sostinėje – tarpelyje tarp dviejų karantinų. Šioje nedidelėje simpatiškoje kavinaitėje ji parašė gal pusę savo „Remonto“. „Dažnai rašau kavinėse, man jose pavyksta susikaupti ir produktyviai padirbėti“, – sako. Romaną Jurga pradėjo rašyti tik gimus dabar jau trejų sūnui Oskarui – geriausias prieglobstis mūzoms, kol kūdikį prižiūrėdavo anyta, atrodė kavinės stalelis. Rugsėjį rašytoja susilauks antros atžalos – laikas ir vėl kviestis kūrybos globėjas?
Esi prisipažinusi, kad romano rašymas tau buvo turbūt didžiausia rašymo trauma...
Taip, iki tol man sekėsi kurti trumpąją prozą ir, pilna jaunatvinio maksimalizmo, nusprendžiau, kad tikrai išbandysiu ir romano žanrą. Tačiau trūko įdirbio ir rašymo disciplinos, tad aštuonerius metus tas nebaigtas rankraštis taip ir vilkosi kaip prie kojos pririštas betono luitas. Juk nebaigusi romano negaliu imtis kitos knygos?
Visgi palengva atsirasdavo apsakymai, kurie vėliau susidėliojo į knygą „Undinės“ (šis apsakymų rinkinys, išleistas 2019-aisiais, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija, pateko į Metų knygos rinkimų penketuką, aut. past.). Po truputį apleidau tą nebaigtą rašyti rankraštį ir išsilaisvinau.