„Mano laimė nepriklauso nuo vyro, vaikų, draugų ar aplinkybių“, – teigia interjero dizainerė Šarūnė Šaltenė. Ryžtingai pakeitusi profesiją, neužsidariusi tarp keturių sienų su Dauno sindromą turinčiu sūneliu, priėmusi į šeimą mergaitę iš vaikų globos namų, turinti rūpesčių, kaip ir mes visi, Šarūnė nepamiršta džiaugtis kiekviena diena – kokia ji bebūtų.
Moterys dažnai savo laimę nukelia į ateitį: kai baigsiu mokslus, kai ištekėsiu, kai susilauksiu vaikų, kai pakeisiu darbą – tada jau pagaliau pasidžiaugsiu tuo, ką turiu. Jums taip nebuvo?
Kadaise ir aš mąsčiau panašiai, bet buvo akimirka, kai sustojau ir pasakiau sau, kad niekas – nei vedybos, nei mokslai, nei darbas, nei vaikai – man tiesiogiai tos laimės nepridėjo. Visa tai džiugino, malonino, teikė saugumo jausmą, bet su asmenine laime buvo ne taip jau ir susiję.
Laimė – sąmoningas mūsų sprendimas būti laimingam ir neužmesti tos atsakomybės nei ant vyro, nei ant vaikų, nei ant draugių pečių. Visada buvau be galo didelė optimistė, kuri mato šviesiąją gyvenimo pusę ir randa džiuginančių dalykų. O tai, kad į pasaulį išeinu su plačia šypsena, nereiškia, jog neturiu iššūkių ir problemų ar kad man visi linki tik gero – ne. Juk bet kokioje situacijoje gali rinktis, kaip į ją reaguoti: skųstis arba džiaugtis.